Esu gydytoja neonatologė Eglė Markūnienė. 1990 m. baigiau Kauno medicinos akademiją. Toliau dvejus metus gilinau žinias pediatrijos rezidentūroje. Tapau II kategorijos pediatre. 1994 m. pradėjau dirbti Kauno klinikose, naujagimių skyriuje. 1996 m. baigiau neonatologijos rezidentūrą, po metų įgijau II gydytojos neonatologės kvalifikaciją. Nuo 1998 m. Kauno medicinos universiteto doktorantė. 2003 m. apgyniau daktaro disertaciją. Teoriškai, praktiškai ir moksliškai gilinuosi į kūdikių žindymo klausimus. Pagrindinė mano „mokslinė” komanda – vyras Saulius ir trys vaikučiai.

Nesu tobula motina. Dažnai trūksta laiko šeimai, dar dažniau – kantrybės, bet, stebėdama savo vaikus, jų poreikius, skaitydama literatūrą, panorau dalytis žiniomis ir patyrimais su Jumis, mielos mamos, močiutės, tėčiai ir seneliai, merginos ir vaikinai, kad taptume vis tobulesniais tėvais, gebančiais mylėti savo vaikus tokia meile, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.” (1 Kor 13, 7), kad užaugintume juos gerais, teisingais, mylinčiais ir besidžiaugiančiais gyvenimu žmonėmis.

Per kelerius savo kaip motinos ir gydytojos praktikos metus surinkau ir atsakiau dažniausiai mamoms iškylančius klausimus. Jei tarp jų nerasite Jums rūpimų, atsiųskite žinutę, būtinai atsakysiu.

DAŽNIAUSIAI KLAUSIATE
 

Ar ir aš neturėsiu pieno, jei mama neturėjo?

Pagrindinė sąlyga, kad būtų pieno, yra ankstyvas, dažnas, pagal pareikalavimą žindymas. Pirmąjį kartą pažindyti reikia per pirmąsias 2 valandas po gimimo, sąlytis su motina turi tęstis ne trumpiau 30 minučių.  Kūdikis, teisingai paėmęs krūtį, turi žįsti taip ilgai ir taip dažnai, kol pasisotinęs ir patenkinęs žindimo refleksą paleidžia pats. Sovietmečio motinos neturėjo pieno dėl grubiai pažeistos laktacijos fiziologijos nuo pat pirmosios kūdikio gimimo akimirkos. Po gimimo naujagimiai būdavo atskiriami nuo motinos, pradedami žindyti geriausiu atveju po pusės paros ir tik tada, kai būdavo apžiūrėti gydytojo. Vėliau vežiojami motinoms tik pagal grafiką kas 3,5 valandos, su 6 valandų naktine pertrauka. Vietoj motinos pieno gaudavo gliukozės ir pieno pakaitalus. Kūdikio nestimuliuojamose krūtyse pienas negali gamintis. Skandinavai, lyderiai žindymo praktikoje, sako, jog kiekviena, ypač be ypatingos medikų pagalbos, išnešiojusi ir pagimdžiusi kūdikį motina gali išmaitinti savo vaiką. Tam reikalingos elementarios žinios apie žindymą. Kaip nedera nežinoti, kiek yra du-- kartdu, taip neleistina motinai nežinoti, kaip ir kodėl ji privalo maitinti kūdikį savo pienu.

Ar ir šitam vaikui neužteks pieno, jei trūko pirmajam?

Pieno dažniausiai pradėdavo trūkti dėl tų pačių priežasčių, išvardintų pirmajame”baubuke”. Tačiau šiais laikais, kai naujagimiai beveik visose ligoninėse nuo pirmųjų gyvenimo valandų būna drauge su motina, pieno pradeda trūkti, davus papildomą maistą. Dažniausiai motinos pieno pakaitalą (mišinuką) iš buteliuko. Nepakankamai stimuliujamos krūtys nepakankamai ir gamina pieno. Jei motina ryžtingai nenutraukia šio užburto rato (o dažniausiai to nepadaro dėl nežinojimo), kūdikis praranda savo nuosavybę – motinos pieną.
 
Ar reikia nusitraukinėti likusį pieną po žindymo, kad išvengti mastito?

Mastitas dažniausiai painiojamas su laktostaze, kuri pasireiškia, prasidėjus audringai pieno gamybai 2-4 parą. Pertempti pieno latakėliai trūkinėja ir pieno komponentai, patekę į kraujotaką, sukelia neinfekcinės kilmės karščiavimą. Ir čia padaroma viena iš grubiausių klaidų. Vietoj to, kad skatinti kuo dažnesnį ir aktyvesnį kūdikio žindymą, jis atskiriamas nuo motinos. Motinai liepiama nutraukti pieną iki paskutinio lašo. Kas gi atsitinka su pieno kiekiu? Jo pradeda gamintis daugiau nei buvo. Viršija vaiko poreikius,  motinai pieno gaminasi kibirais. Pieno perteklius, sukeliantis laktostazę, yra tarsi stabdis automobiliui.  Teisingai elgiantis, t.y. netuštinant krūties, o tik prieš žindymą truputį nutraukiant pieno, kad suminkštėtų rudasis krūties laukelis ir kūdikiui būtų lengviau apžioti, per porą dienų pieno kiekis pradeda tiksliai atitikti kūdikio poreikius. Dažnai po to motinoms atrodo, jog dingo pienas, nes krūtys tampa minkštos, nors iš tiesų jo yra pakankamai. Tikrasis mastitas yra tada, kai į pieno latakus patenka infekcija. O tai atsitinka grubaus masažo ir pieno nutraukinėjimo rankomis metu, per suskilusius spenelius ar nutrintą odą.
 
Ar dažnai didelėse krūtyse nebūna pieno?

Nėštumo metu dėl hormonų poveikio krūtys didėja pagal moters konstituciją. Į nutukimą linkusių moterų krūtys padidėja labiau dėl didesnio poodinio riebalinio sluoksnio formavimosi. Ir čia galima išgirsti skundžiantis - krūtys buvo tokios didelės, o pieno vos keli lašai. Priežastis dažniausiai viena – nepakankamas krūtų stimuliavimas.

Mano krūtys tokios mažos. Ar aš turėsiu pakankamai pieno savo kūdikiui?

Pieno gamyba visai nepriklauso nuo krūtų dydžio. Svarbiausia – pasitikėti savo jėgomis ir Jūs tikrai būsite gera mama savo vaikeliui.

Ar vaikas gali nutampyti krūtis ir jos bus negražios?

Nėštumo metu didėjant krūtims dažnai atsiranda įtrūkimai, vadinami strijomis. Tai neišvengiama. Norint to išvengti reik nebūti nėščiai. Krūtys atrodo supliuškę ir nutysę, baigus žindymą.  Tačiau ne dėl to, kad būtų kūdikis nutampęs.  Nuo 4 mėn. žįsdamas kūdikis šiek tiek tempia spenelį, bet ne visą krūtį.  Šiuo atveju žindymą galima būtų palyginti su švelniu masažu..

Mano pienas skystas ir  melsvas. Ar jis tinkamas kūdikio maitinimui?

Pieno sudėtis, o vizualiai jo spalva kinta nuo pat kūdikio gimimo.  Priešpienis – labai tirštas ir riebus nuo skaidriai gelsvo iki geltonos spalvos.  Pereinamasis pienas Išsisluoksnioja į jau baltą ir ant viršaus riebesnį – geltoną pieną.  Subrendęs pienas – baltas į melsvumą.  Pieno sudėtis kinta priklausomai nuo paros laiko, kūdikio amžiaus, kūdikio ir motinos sveikatos būklės, mitybos.  Neišnešiotas kūdikis, kad užbaigtų sėkmingai savo nutrūkusį vystymąsi jau ne įsčiose, turi gauti tik neišnešiotą kūdikį pagimdžiusios motinos pieną. Žinoma, vyresnio kūdikio mitybinių poreikių motinos pienas jau nepatenkina. Tam įvedamas papildomas maistas. Tačiau yra neleistina iš kūdikio atimti tas nepamainomas medžiagas, kurios yra „melsvame“ motinos piene.  Ypač antikūnus, kurių gausu motinos piene ir veikia kaip kasdieninė vaiko imunizacija nuo įvairių ligų.
 
Kaip išvengti spenelių įtrūkimų?

Speneliai suskyla dėl žindymo taisyklių pažeidimo, net 90% dėl neteisingo prigludimo prie krūties. Kai kūdikis teisingai priglaustas prie krūties, spenelis atsiduria giliai gerklytėje. Ties dantenomis, kurios ir traumuoja spenelius, yra rudasis krūties laukelis. Jei kūdikio apatinė lūpytė išsivertusi, smakras ir nosytė liečia krūtį, žindymo judesiai persiduoda į ausis, o motinai neskauda, tai kūdikio žindymo laikas neribojamas.
 
Ar karščiuojant galima žindyti kūdikį?

Dažnai temperatūra pakyla dėl pieno sąstovio krūtyse (laktostazės).  Būtina toliau ir kuo dažniau žindyti. Dažnai dėl viruso sukarščiavusi motina nutraukia žindymą, kad neužkrėstų kūdikio, ir praranda pieną.  O kūdikis, netekęs motinos pieno kaip svarbiausio apsaugos nuo ligų šaltinio, vis tiek suserga.  Be to turi atlaikyti staigų maisto ir žindymo sąlygų (maitinimą iš buteliuko) pasikeitimą.  Liaudiškai tariant, “sugripavusi” motina privalo tęsti žindymą, kad kūdikis būtų apsaugotas nuo tos ligos, kuria susirgo motina arba bent prasirgtų lengviausia ligos forma.
 
Ar beria nuo motinos pieno?

Nuo motinos pieno beria tik tuo atveju, jei motina vartoja kokį tai maistinį alergeną.  Dažniausiai baltyminės kilmės.  Kruopštus maisto kalendoriaus pildymas padeda išaiškinti alergeną ir jį pašalinti.  O jei alergeno surasti nepasiseka, netikslinga nutraukti žindymą, nes tinkamo pakaitalo surasti nepavyks.  Palaipsniui įvedant papildomą maistą, alergija mažėja.  Reikia tik vengti karvės pieno.

Ar reikia kūdikiui tarp maitinimų atsigerti arbatėlės?

Labai dažnai močiutės, o kartais ir senos kartos gydytojai , pasiūlo tarp maitinimų  kūdikį girdyti arbatėle.  Ypač vasaros metu ar kaip priemonę nuo pilvuko pūtimo ir skausmų.  Dėl šios “nekaltos”priemonės apie 70% motinų praranda pieną.  Žindant kūdikį, pirmiausiai bėga skystas, neriebus pienelis.  Vaikas atsigeria.  Vasarą kūdikis paprašo krūties dažniau, bet žinda trumpiau.  Jis tik atsigeria.  Žindymo pabaigoje teka riebus pienelis.  Kūdikis pavalgo.

Ar reikia tikrinti, kiek kūdikis suvalgo?

Viena iš lemtingiausių klaidų, užkertančių kelią sėkmingam žindymui, yra tikrinimas, kiek motina turi pieno, jį nutraukiant.  Kūdikiui  pienas patenka dėl dviejų priežasčių:  jo žandikaulių atliekamų aktyvių judesių- dantenomis spaudžia pienuką iš krūties į burnytę, o rijimo metu burnytėje susidaręs neigiamas slėgis traukia pieną iš giluminių krūties dalių.  Antroji priežastis- motina.  Dėl hormono oksitocino poveikio pienas iš latakėlių aktyviai stumiamas laukan.  Jei mama sugalvoja tikrinti savo pieno kiekį, nutraukdama jį rankomis, imituoja kūdikio dantenų judesius.  Jei nutraukia pieną pientraukiu, imituoja kūdikio burnytėje susidarančio neigiamo slėgio poveikį.  Jei ji bandytų derinti abu metodus, truks motinos “atpalaidavimo reflekso.” Tokiu būdu motina gauna klaidingą informaciją apie savo pieno kiekį.  Išsigandusi, ji pradeda dirbtinį primaitinimą, o tai, kaip jau minėta aukščiau, yra tikriausias stabdis sėkmingam tolimesniam žindymui.  Ligoninėse bando sverti prieš žindymą ir po.  Tai ir būtų teisingiausias būdas patikrinti, kiek kūdikis suvalgo.  Tačiau dėl neturėjimo laiko ir kantrybės, pasveriama du-tris kartus, neatsižvelgiama į vaiko apetitą, ir daromos skubotos išvados apie pieno trūkumą.  Norint patikrinti, kiek kūdikis suvalgo, reikia sverti mažaiusiai parą laiko.
 
Kaip išsimiegoti, jei žindysiu ir naktį pagal kūdikio poreikį?

Tyrimais nustatyta, jog po gimdymo ir vėliau žindant kūdikį naktį, moterys miega naktį ramiau, nes maitinimo metu išsiskiria oksitocinas, o dirginami dopamino receptoriai smegenyse sukelia sedaciją ir miegą.  Nors ir pertraukiamas žindančios motinos naktinis miegas yra pilnavertis, ko negalima pasakyti, kai dirbtinai savo kūdikį maitinančiai motinai naktį tenka keltis šildyti pienuką.

Kada pratinti prie kito maisto?

Taip kaip požymiai, rodantys jog kūdikis yra pasiruošęs žįsti po gimimo yra seilėtekis, ieškojimas ir kviečiamieji garsai, kurie atsiranda per pirmasias dvi valandas po gimimo, taip apie 4-6 kūdikio gyvenimo mėnesį, reiktų stebėti papildomo maisto poreikio požymius.  Tai aktyvus domėjimasis maistu prie stalo, pirmieji dantukai, kūdikio emocijos pakankamai išraiškingos, jog sugeba parodyti, kad siūlomas maistas jam nepatinka arba jau sotus.  Šie požymiai būtent ir išryškėja apie 4-6 mėnesį.   Iki to laiko pradėjus primaitinimą, kūdikis bus kaip kalėdinė žąsis.  Ką duosi, tą ir nuris.

Kada ieškoti pagalbos?

Sunku net suprasti, kad vienas iš tobuliausių Kūrėjo kūrinių – motinos pienas – tapo tik kaip alternatyva dirbtiniam pienui, kuriame nėra gyvybės, meilės, pasiaukojimo.  Net 85% motinų labai paprastai pasako: „nebuvo pieno“.  Kai bandai išsiaiškinti, ką darė, kad jo būtų – pasirodo, nieko. Nei patarimo, nei pagalbos neieškojo. Tai tapo savaime suprantama, tiesiog gyvenimo norma neturėti pienelio, tokio svarbaus ir nepakeičiamo didžiausiam mūsų turtui, mūsų kūdikiui. O dar skaudžiau, kai siūloma pagalba ir patarimas  nepriimamas. Šiuo metu Lietuvoje yra susibūrusių  keletas „Motina - motinai“ palaikymo grupių, kur galima pasitarti, iškilus žindymo problemoms.