Lietuvoje nesprendžiamos nėščių moterų, atsidūrusių krizėje, problemos

Lietuvoje nesprendžiamos nėščių moterų, atsidūrusių krizėje, problemos

Lietuvoje nėra pagalbos sistemos krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims ir jų šeimoms. Tai konstatuota 2013 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje-diskusijoje „Tarpdisciplininis požiūris į nėštumo krizę: pasidalijimas gerąja Lietuvos ir Vokietijos patirtimi“.   

Konferencijoje-diskusijoje dalyvavę politikai, gydytojai, akušeriai, psichologai, socialiniai darbuotojai, teisininkai, mokslininkai bei  nevyriausybinių organizacijų atstovai aptarė tarpdisciplininius nėštumo nutraukimo aspektus, dalinosi pagalbos krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims ir jų šeimoms patirtimi Lietuvoje ir Vokietijoje.

Renginyje dalyvavę medikai įvardino sistemines problemas bei moralines dilemas, su kuriomis susiduria specialistai konsultuodami besilaukiančias moteris dėl nėštumo nutraukimo. Šeimos gydytojai bei akušeriai ginekologai įvardino, kad pagal galiojančią tvarką neturi pakankamai laiko konsultacijos metu įsigilinti į nėščios moters, prašančios siuntimo daryti abortą, argumentus. Per 15 min. gydytojas ginekologas nespėja išklausyti moters problemų, sužinoti jos gyvenimo aplinkybių, skatinančių rinktis abortą bei atlikti jos ginekologinę apžiūrą, išrašyti siuntimus tyrimams bei rekomenduoti pagalbą. O kokią gi pagalbą galima rekomenduoti, jei Lietuvoje nėra pagalbos sistemos nėščiajai neplanuoto nenorimo krizinio nėštumo atveju? Tiesa, Vilniuje prieš porą mėnesių pradėjo veikti nevyriausybinė organizacija „Krizinio nėštumo centras“, kuri siūlo kompleksines konsultacines paslaugas moterims ir šeimoms, atsidūrusioms krizinio nėštumo situacijoje. Gydytoja akušerė-ginekologė B. Kulikauskaitė savo pranešime tikino, jog ji ir jos kolegos, kaip ir moteris, taip pat atsiduria tam tikroje krizėje, kai išgirsta, jog moteris nenori tęsti nėštumo ir paprašo siuntimo abortui. Ką pasakyti tokiai moteriai, kaip jai padėti priimti neplanuotą vaikelį? Didelė atsakomybė gula ant ginekologo pečių, nes jo ištarti žodžiai gali nulemti moters sprendimą.

VšĮ „Natūralios terapijos centras“ direktorė ir gydytoja ginekologė D. Jakubonienė dalinosi patirtimi prisimindama bent 10 pacienčių, grįžusių padėkoti gydytojai, tuomet atkalbėjusiai jas nuo aborto, ir suteikusiai galimybę šiandien  džiaugtis savo motinyste. Gydytoja taip pat labai džiaugiasi girdėdama tokius pacienčių atsiliepimus ir mato prasmę tęsti sunkų darbą. Psichologė iš Vokietijos Palmira Repšytė – Scharf, reaguodama į gydytojos išsakytą mintį, pasidalino savo patirtimi, jog atėjus dirbti į krizinio nėštumo centrą Vokietijoje buvo įspėta ilgametės jo darbuotojos: „Tik nematuok savo darbo kokybės atkalbėtų pacienčių skaičiumi“, mat Vokietijoje prieš abortą yra privalomos psichosocialinės konsultacijos, kurių efektyvumas „išgelbėtų gyvybių skaičiumi“ yra mažas. Psichologė iš Vokietijos atvirai įvardijo, jog konsultuojant jos pagrindinis tikslas yra išklausyti, išgirsti ir priimti į konsultaciją atėjusią moterį, o ne „atkalbėti  nuo aborto“ ar „primesti savo vertybes“. Psichologė pabrėžė, jog jokiu būdu nenuvertina gydytojos, akušerio padaryto darbo, tiesiog Vokietijoje privalomos konsultacijos išprovokuoja pacienčių išankstinį užsidarymą bei gynybinę poziciją: „atėjau tik gauti pažymos, jog buvau konsultacijoje“ (kitaip už aborto atlikimą moters pageidavimu iki 12 savaitės pagal Vokietijos įstatymus gresia baudžiamoji atsakomybė), todėl konsultacijos pradžioje tenka įdėti nemažai pastangų pralaužti šią gynybą ir atskleisti bendradarbiavimo galimybę – psichologė neturi išankstinio nusistatymo moters atžvilgiu ir neketina jos atkalbinėti ar moralizuoti.

Konferencijoje diskusijoje dalyvavę akušeriai-ginekologai įvardino asmenines moralines dilemas, su kuriomis nuolatos susiduria bendraudami su nėštumo nutraukimą kaip vienintelę išeitį matančiomis moterimis, nes iš esmės abortų atlikimas prieštarauja gydytojo pašaukimui – gelbėti žmogaus gyvybę. Ginekologas V. Rudzinskas pripažino, jog ir Krikščioniški gimdymo namai Kaune atsirado būtent tokių gydytojų, kurie nenorėjo daryti nėštumo nutraukimų ir tęsti savo profesinės veiklos įstaigoje, kurioje tai buvo įprasta rutininė procedūra, iniciatyva.

Šeimos gydytoja homeopatė J. Baikauskienė diskusijoje dalinosi patirtimi, jog iš poliklinikos išėjo dirbti į privačią kliniką, nes negalėjo lengva ranka toliau išrašinėti siuntimų abortams, o laiko padėti pacientei kitaip neturėdavo, kai eilėje sėdėdavo daug kitų laukiančių ir nekantraujančių pacientų.

Diskusijoje išryškėjo bendra dalies gydytojų pozicija,  jog jie jaučiasi priversti keisti darbo specifiką ar įstaigą, kad išvengtų asmeninės moralinės dilemos dėl nėštumo nutraukimų.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė M.Veniūtė savo pranešime kalbėjo apie aborto reiškinį visuomenės psichikos sveikatos kontekste. Pristatydama mokslinius įrodymus  apie aborto poveikį psichikos sveikatai ir atskleisdama  argumentų įvairovę, M.Veniūtė pabrėžė, jog  nekokybiškų tyrimų rezultatai sukuria mitus, apsunkina tikrovės supratimą ir komplikuoja sveikatos politikos sprendimus.

VDU doktorantė A. Krunglevičiūtė pristatė kelis savo darbe sutiktus atvejus, kuomet moterys nesulaukė tinkamos pagalbos ir nematydamos kitų alternatyvų padarė abortą, o po to išgyveno depresiją, santykių krizę bei patyrė gilias dvasines kančias. A. Krunglevičiūtė taip pat pristatė sielovadinės pagalbos poreikį tokioms moterims ir Rachelės vynuogyno rekolekcijų programą, kuri Lietuvoje vykdoma jau antrus metus.

Pranešėja iš Vokietijos pabrėžė, jog pagalbos sistemos darniam funkcionavimui būtinas tarpdisciplininis įvairių specialistų (ligoninių ir poliklinikų darbuotojų, gydytojų, akušerių, psichologų, socialinių darbuotojų, sielovadininkų) ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas, kurį koordinuotų Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija. Psichologės darbe dažnai vyksta tarpžinybinių komandų susirinkimai, krizinio nėštumo pagalbos sistemos veikimo spragų aptarimai.

Palmira Repšytė – Scharf pasidžiaugė kitų pranešėjų profesionalumu, aukštu diskusinės kultūros lygiu ir dideliu potencialu, kurį pamatė Lietuvoje,  nes jau14 metų gyvendama Vokietijoje buvo kitokį įspūdį susidariusi iš internete skaitomų lietuviškų straipsnių. Psichologė akcentavo, jog Lietuvoje reikalingas ne savo pozicijų iškėlimas „už ar prieš abortus“, ne kaltinimai, o bendras tikslas – pagalbos sistemos sukūrimas. Tai reikalinga tiek neplanuoto krizinio, tiek ir planuoto nėštumo atveju, nes nėštumo laikotarpis gali virsti kriziniu sužinojus apie galimus įgimtus vaiko sveikatos sutrikimus ar dėl kitų nenumatytų priežasčių. Taip pat ir augindami vaikus tėvai susiduria su dideliais sunkumais, išgyvena krizes, ir jų negalima palikti vienų, jei mums svarbi visuomenės psichikos sveikata.

LPF „Agojimas“ direktorė A. Stančikienė kalbėjo apie šeimų, kurios laukiasi neįgalaus vaiko, krizinę situaciją ir palaikymo joms trūkumą Lietuvoje. Ji iškėlė klausimą, kodėl Lietuvos Respublikos įstatymuose apibrėžiama, kad valstybė pagalbą vaikui teikia nuo nulinio amžiaus, tačiau neįvardinama kada tas nulinis amžius prasideda: vaikui gimus ar nuo pradėjimo momento, ar nuo 12 savaitės, o gal nuo 22 savaitės? A.Stančikienė pastebėjo, jog dar viena rimta problema, traumuojanti besilaukiančią moterį, yra tai, kaip pateikiama šeimai žinia apie galimą vaiko apsigimimą ar kitus jo sveikatos sutrikimus, kaip pristatomi genetinių tyrimų rezultatai. Renginyje dalyvavusi 4 vaikų mama, sporto trenerė A. Stankevičienė dalinosi savo asmenine patirtimi ir įvardino, jog 26 nėštumo savaitę iš gydytojos sužinojusi diagnozę, jog jos įsčiose augantis vaikelis „neturi smegenų“, susidūrė su medikų pasimetimu ir aborto kaip vienintelio problemų sprendimo būdo siūlymu. „Ginekologė buvo išsigandusi labiau nei aš pati“,- sakė neįgalaus vaikelio susilaukusi vilnietė, dar kitų trijų sveikų vaikų mama.

Tuo tarpu savo pranešime VšĮ “Laisvos visuomenės instituto” vadovė T. Bružaitė pabrėžė, jog Europos žmogaus teisių deklaracija konvencija teisės į abortą, o – atvirkščiai – užtikrina teisę į gyvybę, ji rėmėsi prieš kurį laką į konferenciją LR Seime atvykusių teisininkų (buvusio Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjo Francisco Javier Borrego-Borrego bei Europos Tarybos eksperto žmogaus teisių klausimais dr. Gregoras Puppinckas) išsakyta pozicija:  „Tarp žmogaus teisių nėra tokios teisės kaip teisė į abortą, to nėra pamatinėse žmogaus teisių tarptautiniuose dokumentuose, to nėra ir EŽTT sprendimuose”.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai pastebėjo tarpinstitucinio ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo stoką sprendžiant krizinį nėštumą patyrusių moterų problemas. VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ vadovė ir tarptautinės konferencijos diskusijos moderatorė Z.Tomilinienė pakvietė susirinkusius specialistus ir politikus drauge kurti pagalbos sistemą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms nėštumo krizę. Tam reikalingas atvirumas ir dialogas, įmanomas tik atsisakius savo kategoriškų pozicijų.

„Lietuvoje būtina sukurti pagalbos sistemą krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims“,- renginio pabaigoje konstatavo LR Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto narys bei Vaiko gerovės parlamentinės grupės narys Liutauras Kazlavickas.

Konferenciją organizavo VšĮ „Krizinio nėštumo centras“, VšĮ „Sveikatos inovacijų centras“, VšĮ „Laisvos visuomenės institutas“ ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Renginio globėjas – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Liutauras Kazlavickas.