|
Gimties ekologija
XXI amžius turės būti ekologišku arba jo išvis nebus.
(M. Odenas)
Vaiko išnešiojimas ir gimdymas yra vienas svarbiausių transformuojančių
epizodų jūsų gyvenime. Jūs jaučiate kudikį besivystantį ir
judantį jumyse, jūs skęstate sąrėmiuose lyg jie būtų potvynio
bangos, parbloškiančios jūsų kūną, pažįstate visą gimdymo
aistros gilumą su stangomis ir tada staiga pakylate išskėstomis
rankomis sveikindama ir širdingai apglėbdama naują, trapią
gyvybę, savo kudikį. Pamatyti įsikūnijusią Meilę tai būti
stebuklo liudininku.(Šeila Kisindžer)
Žmogus tai aukštesnioji būtybė, paveldėjusi iš žinduolių
senąsias, tarpines smegenis (pagumburys, hipofizio liauka
ir kt.) su įvairiais fiziologiniais instinktais, su pasąmoniniais,
nevalingais troškimais ir elgsena, tačiau dėl dominuojančios
smegenų žievės (naujųjų smegenų), galinčios slopinti senąsias
smegenis, žmogus turi galimybę tobulinti savo aukštesniąsias
dvasines struktūras valią, drąsą, sugebėjimą mylėti ir pasiaukoti.
Tarpinių smegenų dėka žmogus paklūsta gamtos dėsniams, tačiau
dėl aukštosios nervinės veiklos jis neatsiejamas nuo socialinės
aplinkos, tarpusavio santykių problemų. Be fiziologinių, jis
turi ir psichologinių, dvasinių poreikių (pvz., būti vertinamu,
mylimu, suprastu ). Todėl žmogaus, šeimos ekologija tai
ne tik jų ryšys su gamta, fizine aplinka, fiziologiniai procesai,
bet ir sudėtingi tarpusavio ryšiai tarp artimų žmonių ir visos
visuomenės. Technokratinė, vartotojiška visuomenė suardo ir
teršia ne tik gamtinę, bet ir socialinę žmogaus aplinką, sutrikdo
tiek fiziologinę, tiek dvasinę jo pusiausvyrą.
Moteris ateina į gimtį su kūnu, siela ir dvasia. Ateina ne
tik su savo individualia kūno struktūra ir fiziologija, ateina
iš tam tikros šeimos, su individualia emocine patirtimi, dvasinių
vertybių bagažu. Tuo kritiniu, virsminiu laikotarpiu, reikalaujančiu
maksimalaus tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų sukaupimo, ji
pakliūva į tam tikrą aplinką, susitinka su tam tikrais žmonėmis.
Ir visa tai gali jai padėti, arba trukdyti.
Gimdymo esmė moters atsivėrimas, ir ne tik fizinis. Jo metu
moteris išgyvena sukrečiantį savo asmenybės, prigimties gelmių
prasiskleidimą. Gimdyti tai vieningai kuo plačiau širdimi
ir kūnu atsiverti ir išleisti į pasaulį savo vaikus.
Kūno atsivėrimas
Gimda yra raumeninis maišelis, glūdintis jūsų dubens gilumoje
tarp šlapimo pūslės (priekyje) ir tiesiosios žarnos (užpakalyje).
Nėštumo metu jos svoris padidėja nuo 100 iki 1000 gramų, kad
sutalpintų ir aprūpintų krauju apie 3000 g sveriantį jūsų
vaikelį, apie 500 g sveriančią placentą ir apie 1000 ml vaisiaus
vandenų, saugančių jūsų vaiką nuo sutrenkimo ir infekcijos.
Apatinė gimdos dalis, besijungianti prie makšties, vadinama
gimdos kakleliu ir gimties metu atsidarys, kad galėtų gimti
kudikis.Visą nėštumą gimdos kaklelis yra ilgas (apie 4 cm
ilgio) ir uždaras, be to jo kanalas dar užkimštas tirštomis
baktericidinėmis gleivėmis (gleivių kamščiu).
Artėjant gimdymui vyksta šie pokyčiai:
a) paskutinį mėnesį gimda pradeda apsitraukinėti, kad sutrumpintų
ir suminkštintų gimdos kaklelį, paruoštų jį gimdymui. Tai
vadinama paruošiamaisiais sąrėmiais. Jūs jausite periodišką
pasunkėjimą, maudimą pilvo apačioje, ypač vakarais. Kartais
tai gali būti dažni skausmingi sąrėmiai, kuriuos nuo tikro
gimdymo atskirsime pagal tai, kad jie neatveria gimdos kaklelio
ir nurimsta po kelių valandų;
b) hormonų (ypač prostaglandinų) ir paruošiamųjų sąrėmių įtakoje
gimdos kaklelis suminkštėja, sutrumpėja ir prasiveria 12
cm;
c) vaiko galvutė palinksta ir mažiausia savo apimtimi įsistato
į dubens įėjimo plokštumą. Dėl to gimda šiek tiek nusileidžia
žemyn, pasidaro kiek lengviau kvėpuoti, pasikeičia moters
svorio centras, ji atsilošia, jos eisena tampa išdidi;
d) kelios valandos ar kelios dienos prieš gimdymą gali pasirodyti
gleivių kamštis. Tai dažniausiai skaidrios, bet gali būti
ir rusvos ar su keliais kraujo lašeliais gleivės, kurios ant
audeklo prilimpa aiškiomis ribomis (tuo tarpu nutekėję vaisiaus
vandenys susigeria į audeklą be aiškių ribų);
e) kartais dar neprasidėjus sąrėmiams, nuteka vaisiaus vandenys.
Tuomet jau reikia vykti į ligoninę, kad gydytojas įvertintų,
ar neiškrito virkštelė. Dažniausiai sąrėmiai prasideda savaime,
per pirmas 24 val. po vaisaus vandenų nutekėjimo.
Gimdymo pradžia
Tikroji gimdymo pradžia tai reguliarūs (ne rečiau kaip
kas 10 min) sąrėmiai, kurie vis dažnėja ir stiprėja. Mokslininkai
mano, kad gimdymo pradžiai labai svarbūs vaiko smegenų (paraventrikulinio
branduolio ir hipofizės, kurie kontroliuoja vaiko vystymąsi)
išskiriami hormonai.
Gimdymas turi
tris laikotarpius.
Pirmasis atsidarymo
laikotarpis tęsiasi nuo pirmųjų sąrėmių pradžios iki pilno
gimdos kaklelio atsidarymo, t. y. iki 10 cm, atsivėrimas vyksta
vidutiniškai 1cm per valandą. Sąrėmis prasideda gimdos viršuje,
čia raumens susitraukimas stipriausias ir trunka ilgiausiai,
todėl raumeninės skaidulos iš gimdos kaklelio pamažu tempiamos
į šalis, iš viršaus spaudžiama vaiko galvutė dar labiau ištempia
gimdos kaklelį, jis išsilygina, suplonėja ir lyg marškinėliai
apvelkamas ant vaiko galvutės.
Kai gimdos kaklelis apgaubia vaiko galvutę per plačiausią
jos matmenį (maždaug virš ausų), kaklelio atsidarymas yra
pilnas ir prasideda antroji gimdymo fazė išvarymo laikotarpis.
Kadangi gimdos raumuo jautriausias tempimui, stipriausią skausmą
jūs jausite pilvo apačioje ar strėnose, gimdos kaklelio projekcijoje.
Pradžioje jis primins menstruacinius spazmus, pabaigoje sustiprės
ir apims visą gimdą. Jūsų gimda susitraukdama palinksta į
priekį, todėl gulint dalį energijos ji turi skirti gravitacijos
įveikimui. Stovint ar klūpant palinkus į priekį pasipriešinimas
gimdai pats mažiausias, taigi ir sąrėmis efektyviausias.
Dauguma moterų instinktyviai daug juda gimdymo metu ir atranda
šias padėtis kaip mažiausiai skausmingas. Tai išties fiziologiškiausios
padėtys gimdymui, nes gravitacinė jėga veikia kartu su sąrėmiais
padidindama vaiko galvutės spaudimą į gimdos kaklelį ir tuo
pagreitindama jo atsivėrimą Kelios mokslinės studijos patvirtino,
kad moters aktyvumas sąrėmių metu žymiai sutrumpino gimdymo
laiką ir tai prilygsta gimdymo veiklos skatinimui vaistais
(oksitocino lašine infuzija). Gulint ant nugaros gimda savo
svoriu gali prispausti stambiąsias motinos kraujagysles prie
stuburo. Prispaudus nusileidžiančią aortą, kuria kraujas teka
iš širdies, gali pablogėti gimdos kraujotaka, taigi vertikalioje
padėtyje vaikelis geriausiai aprūpinamas krauju. Prispaudus
tuščiąją veną, kuria kraujas grįžta į širdį, gali sumažėti
motinos kraujospūdis iki apalpimo. Pabandykite šias padėtis:
a) pilvo šokis stovėdama siūbuokite klubais į šonus, pirmyn-atgal,
aštuoniukėmis. Tai padeda vaiko galvutei geriau įsistatyti
į dubenį;
b) stovėkite pasirėmus į sieną, palangę, lovos galą abiem
rankom. Dažnai glaudus fizinis kontaktas veikia labai išganingai,
todėl pabandykite tvirtai apkabinti savo vyro pečius ir paskęsti
jo glėbyje;
c) galite sėdėti ant kėdės, pasirėmusi ant atlošo ar alkūnėmis
į kelius. Sėdėjimas ant žemos kėdutės ar ant gimdymo kėdės,
panašiai kaip tupėjimas padidina jūsų dubens erdvę;
d) klūpojimas ar pusiau klūpojimas atsirėmus į minkštą atlošą
išlaiko vertikalios padėties privalumus ir kartu taupo jėgas,
leisdamas maksimaliai pailsėti tarp sąrėmių. Klūpojimas daugelyje
religijų naudojamas kaip padėtis maldai, padedanti pasiekti
gilesnius sąmonės klodus ir gali padėti jums prisiderinti
prie galingos energijos, pulsuojančios jūsų viduje;
e) tupėjimas iki maksimumo padidina dubens matmenis (pvz.,
išėjimo plokštuma gali padidėti iki 30 proc.), vaiko galvutė
nusileidžia žemiausiai ir todėl padedama gravitacijos stipriausiai
spaudžia gimdos kaklelį, sukeldama stipriausius sąrėmius.
Tačiau tai gana varginanti padėtis, todėl dauguma moterų palieka
ją pačiai gimdymo pabaigai, kuomet ji reikalingiausia;
f) jei gimdymas vyksta labai greitai ir jums per sunku susidoroti
su sąrėmiais, galite pabandyti sušvelninti juos kelių alkūnių
padėtyje;
g) stenkitės taupyti savo fizines jėgas palikdama vertikalias
padėtis tik sąrėmiams, o tarp jų rasdama komfortabiliausią
būdą visiškai atpalaiduoti visus raumenis.
Dažniausiai sąrėmių intensyvumas didėja pagal šią schemą:
Atsidarymas |
Sąrėmių trukmė |
Intervalas tarp sąrėmių |
Prasideda |
+2030 s |
1020 min |
3 cm |
2040 s |
510 min |
8 cm |
4060 s |
23 min |
10 cm |
6090 s |
3060 s |
Pirmasis gimdymo laikotarpis trunka 1015 val. gimdant pirmą
kartą ir 68 val. gimdant pakartotinai.
Antrasis gimdymo laikotarpis
trunka nuo 1520 min iki 2 val. Jo metu vaikelio galvutė slenka
makštimi per piltuvėlio formos lenktą dubens kaulinį kanalą
ir prisitaikydama prie plačiausių jo matmenų daro sraigtinį
sukamąjį judesį dubens viduje, paskui atsilošia ir užgimsta
pro lytinį plyšį, kuris prasiskleidžia lyg pumpuras.
Šiuo laikotarpiu sąrėmių jėgą padidina nevalingas diafragmos
ir pilvo preso raumenų susitraukimas, vadinamas stangomis.
Stangas galima sustiprinti ar susilpninti savo kvėpavimu.
Ypač svarbu sušvelninti paskutinę stangą, kad išvengti tarpvietės
plyšimo. Stangų refleksas toks pats kaip tuštinimosi vaiko
galvutei nusileidus giliau į dubenį ir prispaudus tiesiąją
žarną prie kryžkaulio, refleksiškai susitraukia diafragma
ir pilvo raumenys, padidindami spaudimą pilvo ertmėje, o tarpvietės
raumenys atsipalaiduoja, palengvindami didįjį išsituštinimo
procesą. Natūralu, kad tuštintis lengviausia vertikalioje
padėtyje, ypač tupint. Tinkamiausios padėtys: prilaikomas
tupėjimas, klūpojimas, priklaupimas ant vieno kelio, padėtis
keturiomis, gulėjimas ant šono.
Egipto hieroglifas gimdyti vaizduoja tupinčią moterį. Iki
XVII a. vidurio, kai broliai Čemberlenai išrado akušerines
reples, Europos moterys gimdydavo sėdėdamos ant gimdymo kėdės,
kadangi replėms dėti gulima padėtis buvo būtina, be to ji
visada buvo patogesnė akušeriams, nuo XVIII a. vidurio gimdymo
kėdė buvo pamiršta. Antropologų duomenimis primityviose gentyse
moterys instinktyviai renkasi šias padėtis gimdymui: tupėjimą,
klūpojimą (įskaitant ir padėtį keturiomis), stovėjimą ir pusiau
gulimą padėtį, dominuojant įvairiai prilaikomoms vertikalioms
pozicijoms. 1982 m. Londone įsikūrė Aktyvaus Gimdymo Judėjimas,
kurio manifeste teigiama:
1) kiekvieno nekontroliuojamo gimdymo metu moterys instinktyviai
linkę judėti: jos vaikšto, stovi, tupi, klūpo, atsipalaiduoja
ir leidžia kūnui laisvai rasti patogiausią ir tinkamiausią
padėtį. Negali būti kokia nors viena fiksuota padėtis natūraliam,
sveikam gimdymui, jei moteris įsiklauso į savo instinktus,
jei gimdymas jai yra aktyvus;
2) primityviose kultūrose (Afrikoje, p. Amerikoje ar Azijoje)
moterys vis dar dažniausiai gimdo vertikaliose ar palinkusiose
į priekį padėtyse, paprastai prilaikomos, joms tai spontaniška
ir natūralu. Istorikai patvirtina antropologų duomenis, kad
tokia padėtis dominavo gimdyme šimtmečiais;
3) dauguma moterų Vakarų pasaulyje gimdo gulimoje padėtyje.
Tai nelogiška ir nebūtina;
4) mokslas atskleidė rimtus gulimos padėties trūkumus gimdymo
metu:
a) gulint ant nugaros gimda prispaudžia prie stuburo
didžiąsias kraujagysles: nusileidžiančios aortos suspaudimas
gali sumažinti arterinio kraujo pritekėjimą į gimdą ir placentą,
tuo sukeldamas vaisiaus būklės pablogėjimą; tuščiosios venos,
nešančios veninį kraują į širdį, suspaudimas sukelia motinos
arterinio kraujo spaudimo sumažėjimą;
b) gulima padėtis neišnaudoja dubens raumenų pagalbos gimdant,
pvz., tupint smailu kampu per kelius sulenktos ir prie krūtinės
pritrauktos kojos atidaro ir praplatina dubenį iki maksimumo.
Gulint kūno svoris neleidžia uodegikauliui atsilenkti atgal
ir dėl to prarandama iki 30 proc. dubens išėjimo plokštumos
padidėjimo lyginant su tupėjimu;
c) gulint ant nugaros gimdos sąrėmių kryptis kerta gravitacinės
jėgos kryptį. Niutono gravitacijos dėsnis teigia, kad kiekvienam
objektui yra lengviau kristi link žemės paviršiaus, nei judėti
paraleliai jam. Gimstančio kūdikio stūmimas link horizonto
eikvoja jėgas ir energiją, sukelia papildomą skausmą ir prailgina
gimdymą;
d) gulint ant nugaros tarpvietės raumenys ištempiami nevienodai,
labiau pakenkiama apatinė dalis, kas padidina tarpvietės plyšimo
ar epiziotomijos riziką.
5) sąrėmių metu padėties keitimas, judėjimas yra svarbiau,
nei viena optimali padėtis. Visgi tupėjimas yra tinkamiausia
padėtis pagal gamtos dėsnius ir yra žinomas kaip fiziologiškiausia
padėtis gimdymui. Gimdymo padėtis fiziologiška, jei:
- nespaudžiamos kraujagyslės,
- dubuo pilnai judrus,
- kūnas dirba harmoniškai su gravitacine jėga.
- Prilaikomas tupėjimas yra ypatingai efektyvus gimdymo
pabaigoje. Jo metu:
maksimaliai padidėja spaudimas pilvo ertmėje,
minimalios raumenų pastangos,
optimaliausiai atsipalaiduoja tarpvietė,
geriausia vaisiaus oksigenacija.
- Tupint vaisiaus galvutės įsistatymas į dubenį lengviausias
ir galvutės spaudimas į gimdos kaklelį stipriausias, nes
dubens įėjimo plokštuma palinksta į priekį, o išėjimo plokštuma
atgal.
6) Kai gimdymas yra aktyvus, jis turi šiuos privalumus:
- netrikdomas natūralus gimdymo ritmas ir tėkmė,
- sąrėmiai stipresni, reguliaresni ir dažnesni,
- gimdos kaklelio atsivėrimas greitesnis,
- tarp sąrėmių įmanomas pilnesnis atsipalaidavimas,
- didesnis komfortas,
- mažesnis stresas ir skausmas, dėl to mažesnis analgezijos
poreikis,
- moterys jaučiasi pilnai dalyvaujančios gimdyme, geresnė
jų savikontrolė ir dažniau jos gimdymą išgyvena kaip puikų
ir džiaugsmingą įvykį. Ji ir jos kūdikis, abu aktyvūs ir
nepaveikti vaistų, kai pirmąkart susitinka akis į akį. Tai
neginčijamai sukuria geriausią įmanomą tėvų ir vaiko ryšį.
Užgimus kūdikiui, gimda ištuštėja, susitraukia, o po 1015
min dėl vis stiprėjančio gimdos susitraukimo placenta atsiskiria
nuo jos sienelių ir su paskutiniu sąrėmiu užgimsta. Tai trečiasis
arba placentinis gimdymo
laikotarpis, kurio metu moteris visada pakraujuoja ir netenka
iki 500 ml kraujo. Kelias sekančias dienas po gimimo dar bus
jaučiami pavieniai skausmingi gimdos susitraukimai, ypač žindymo
metu. Jie būtini, kad moteris nekraujuotų. Į normalų dydį
gimda sugrįžta per 6 savaites po gimdymo.
|
|