• Gimtis
• Mamos laiškas mamai
• Pradėjimas
• Dvasinė higiena nėštumo metu
• Laiškas ateinančiam vaikeliui
  

Gimtis

Šiuolaikinėje visuomenėje gimdymas tapo išimtinai medicininiu įvykiu.

Besirūpinant motinos ir kūdikio sveikata, net ir normalaus gimdymo metu dažnai pamirštama šeimos psichologiniai poreikiai ir komfortas. Nuolat akcentuojama, kad gimdymas – tai sunkus, varginantis, skausmingas ir grėsmingas gyvybei išgyvenimas. Medicina kuria vis naujas technologijas gimdymo valdymui ir nuskausminimui, čia išties pasiekta didelė pažanga, tačiau greta to JAV, Europoje kuriasi visuomeninės tėvų akušerių organizacijos, kalbančios apie gimdymo humanizavimą, demedikalizaciją. Moterys, sąmoningai ir nuoširdžiai pasiruošusios gimdymui, išgyvenusios tai visiškai natūraliai, jaukioje aplinkoje, supamos savo mylimųjų, pasakoja ir apie nuostabią, džiaugsmingą, apdovanojančią patirtį.

Mamos laiškas mamai

Rašau tau mano šviesioji biči ule, atvirą laišką, nes iš tų nuostabių meilės sėklyčių, kurias tu dosniai sėjai mano dirvonuojančiame sielos kampelyje, jau sudygo, vėjyje pražydėjo ir sunoko sunkios motiniškų rūpestėlių varpos, metas jas rinkti, širdies žaizdre meilės duoną kepti ir su artimais dalintis.

Kai sutikau tave, buvau jaunutė žmona, svajoklė studentė, mėgstanti šventes, šokius, teatrą, tačiau ir ne vieną ašarą nubraukusi dėl regis amžinos vienatvės tėvų šeimoje. Gal todėl ir mintis apie būsimus vaikelius kėlė man tikrą nerimą. Kaip juos auginti, kad neišgyventų tų nuoskaudų, nuo kurių aš taip ilgai gijau? Aš visada aistringai bendravau su keturmečiais, bet visiškai nesuvokiau kūdikių poreikių. Mano šeima-tipiška miestietiška dviejų vaikų šeima – mažai bendravo su giminaičiais ir man bręstant teko sutikti tik kelis buteliuku maitinamus kūdikius. O nėštumas, gimdymas? Tai tik kelios paslapčia nugirstos tetos pokalbyje užuominos apie paslaptingą „stalą“, ant kurio ji kažkodėl turėjo gulėti devynias valandas. Visa pasiekiama literatūra buvo perdėm mediciniška, fiziologiška, tarsi gimdanti moteris nebeturėtų jokių jausmų išgyvenimų minčių, o ką jau bekalbėti apie gimstantį kūdikį? Tuomet, prieš 10 metų, man teko stebėti gimdymą ligoninėje. Prisimenu liūdnas, nerimastingas moterų akis, vienišus jų siluetus priešgimdyminės palatos lange, kiekviena paskendusi savo skausme, blaškoma dar ir kaimynės dejonių. Ant paties gimdymo stalo gydytoja ir akušerė atidžiai stebėjo galvutės slinkimą „gimdymo takais“, profesionaliai vadovavo moters stangoms, tačiau niekas nepalietė, nenuramino jos virpančios rankos. Užgimęs kūdikis pateko į akinančią šviesą, buvo tuoj pat atjungtas nuo virkštelės, pakeltas virš motinos kojų, atsuktas užpakaliuku į ją, kad niekas nesuabejotų jo lytimi, po to, nežiūrint jo garsaus protesto, nušluostytas, pasvertas, ištemptas ir sumatuotas, standžiai suvystytas, akys užpiltos dezinfekuojančiu tirpalu ir kažkur išneštas. Motinos veide tebuvo nuovargis ir abejingas palengvėjimas, kad pagaliau neliko skausmo. Ji gulėjo sveika ir saugi, tačiau tokia vieniša tarp įprastais darbais užsiėmusių, besitvarkančių medikų. Aš buvau sujaudinta, pirmąkart pamačiusi žmogaus gimimo dramą, tačiau giliai širdyje intuityviai jaučiau, kad viskas turėtų būti kitaip, man stingo širdis pagalvojus – nejaugi ir aš turėsiu taip gimdyti? Apie kokį džiaugsmą, apie kokį gimimo stebuklą, apie kokią laimingą šeimą žmonės kalba, jei tikrasis gimimas toks vienišas ir abejingas? Įsivaizduok, kaip aš nudžiugau, kai išgirdau kalbant tave. Tu atėjai tokia trapi ir šviesi, tiesiog dviejų vaikų mama, bet kalbėjai apie esminius dalykus, kurių jokioje akušerijos knygoje nerasime.

Tu dainavai, tu kalbėjai širdimi apie tai, kad kartu pradėtas, kartu nešiotas, kalbintas, glamonėtas įsčiose, išsūpuotas vandenyje mamos kūno valtyje, vaikelis kartu ir sutinkamas, tu šypsojaisi ir raminai, kad tereikia atverti savo kūno ir širdies vartus ir leisti jam išeiti, kad visų sutinkančiųjų širdyse reikia meilės, švelnumo, pagarbos ateinančiajam, koks esminis jam yra nuolatinis ir guodžiantis mamos buvimas šalia, tu kalbėjai apie ŽMOGAUS gimimą. Jaučiausi taip, lyg tamsaus tunelio gale būčiau išvydusi šviesą. Dabar aš jau žinojau, kokiu keliu eiti, ką į tą kelią pasiimti, juk niekas nepaneigs, kad visur svarbiausia gera pradžia, o ypač kai kai kalbama apie žmogaus gyvenimą. Nėštumas ir gimdymas, pirmieji metai - tai ne tik žmogaus sveikatos, bet ir viso jo gyvenimo raugas. Laimė, kad mokslo dėka, tavąją šviesą jau pradeda pripažinti ir šiuolaikinė medicina – niekam nebekelia abejonių artimieji, ypač tėtis gimdyme, jau kalbama apie perinatalinę (iki ir po gimimo), naujagimių psichologiją, visi gimdymo namai kovoja už „Palankios naujagimiui ligoninės“ titulą, tai neleidžia sveiką naujagimį atskirti nuo motinos ilgiau nei vieną valandą, PSO užsimena apie gimdymo humanizavimo ir demedikalizavimo būtinumą. O aš rašau šį laišką todėl, kad man, kaip ir Sondrai Ray, patinka mąstyti utopiniais terminais, kad geresnis, švelnesnis gimimas padarys žmones geresniais, kad tuomet mes turėsime jautresnius tarpusavio santykius, šviesesnį meną, švaresnį maistą, malonesnius rūbus ir baldus, geresnį pasaulį. „Vienas iš būdų sukurti geresnius žmones– tai duoti jiems geresnius gimimus, ir mes visi už tai atsakingi“.

Noriu papasakoti visiems būsimiems tėveliams apie žmones, kurie visuminiu žvilgsniu žvelgia į gimtį, apie gydytojus, kurie juos palaiko ir padeda siekti aktyvaus, natūralaus, švelnaus ir humaniško gimdymo.

Būčiau laiminga, jei čia surinktos žinios padėtų bent vienai mamai lengviau išnešioti, drąsiau ir džiaugsmingiau pagimdyti, jei bent vienas tėtis pasijustų svarbesnis, reikalingesnis, o bent vienas naujagimis – laimingesnis.

Pradėjimas

„Tik didelis grožis pritraukia dideles sielas – teigia rytų išmintis. Pora turi būti darni lyg du muzikiniai instrumentai, grojantys unisonu. Nuoširdi meilė, pagarba ir žavėjimasis vienas kitu – tai idealios sąlygos naujo žmogaus pradėjimui. Meilės santykių išgryninimas yra ne mažiau svarbi sąlyga sveiko žmogaus pradėjimui, nei vizitas pas ginekologą ar šeimos gydytoją, sveikas, vitaminingas maistas, geriausia įmanoma fizinė būklė. Ir bet koks, nors ir gražiausiais žodžiais užmaskuotas egoizmas, savanaudiškas motyvas, grubumas, nuoskaudos jau palieka psichologinės – pradėjimo traumos“ pėdsaką ateinančioje sieloje. Ne veltui žmonės, žiūrėdami į džiaugsmingus, kūrybingus, jautrius vaikus, sako – tikras „meilės kūdikis“.

Visgi gyvenimas nėra idealus, ir tie (galbūt dauguma), kurie nepasiruošė baltos antklodės, neįžiebė gyvos ugnies, nepakylėjo savo minčių, nepasimeldė prieš pradėdami kūdikį, ar netgi nebuvo tikri savo jausmuose, pradėjo jį atsitiktinai, gali dar daug pataisyti sulig pirma žinia apie naują gyvybę. Gydytojai psichoterapeutai Džonas ir Troja Terneriai iš Nju-Meksiko valstijos, įkūrę asmenybės vientisumo atradimo ir vystymo institutą („Whole-self discovery and development institute“) teigia, kad trys pirmosios emocinės tėvų reakcijos į žinią apie nėštumą formuoja tris esminius vaiko pasaulėjautos momentus: požiūrį į pasaulį, į save ir į pokyčius gyvenime. Tai pirmieji motinos ir tėvo jausmai dėl būsimo kudikio ir motinos savijauta po to, kai sužinojo tėvo reakciją. Tad būkite kilnūs ir atidūs vienas kitam jau pirmomis dienomis jūsų vaikelio labui. Nors medicininėje visuomenėje dar neįprasta žiūrėti į gemalą kaip į asmenybę, aš džiaugiuosi, kad sutinku vis daugiau moterų, kurios intuityviai kalbasi su savo mažyliu ir atsiprašo, jei šis įsikūnijo netikėtai, paaiškina visas aplinkybes bei užtikrina jį, kad nežiūrint nieko, jis yra labai mylimas ir laukiamas.

Dvasinė higiena nėštumo metu

„Tai, kas matoma, nėra nei vienintelė, nei pilna tiesa“ (M. Šagalas)

Prahos profesorius Peteris Fedor-Freibergas, prenatalinės ir perinatalinės psichologijos asociacijos prezidentas teigia,kad nėštumas – tai unikali galimybė išvengti visų psichologinių, emocinių ir fizinių, netgi socialinių problemų. Esminė šių problemų profilaktika – nėštumas be agresijos ir psichotoksinų. Rezultatas gali būti netgi beprievartinė visomenė. Kaip jūs traktuojate vaiką (ir negimusį ), taip jūsų vaikas traktuos pasaulį. Būti tuo, kuriuo rūpinamasi – tai būti gydomu ir kuriamu, o kai mes kuo nors rūpinamės, tai gydome ir kuriame. Tai panašu į Kinijoje egzistuojantį nuostabų gamtos fenomeną, kai daugybės plaštakių sparnai sukelia taifūną („drugelio efektas“). Dauguma žmonių bijo tai pripažinti, nes negali priimti viso šios atsakomybės didumo. Jie elgiasi taip, lyg sakytų – „aš niekada nebuvau embrionas“. Šiuolaikinėje visuomenėje niekas nevertina žmogaus holistiškai, t. y. vientiso individo nuo pat nėštumo pradžios. Vienos savaitės gemalas, devynių mėnesių vaisius ar suaugęs (galbūt net valstybės prezidentas ar garsus menininkas) – tai tas pats individas. Nors gyvenimo etapai skirtingi, tačiau jausmų kokybė visiškai ta pati. Visos mentalinės smegenų funkcijos jau yra nuo pačios pradžios, todėl viskas, kas vyksta šeimoje nėštumo metu, įtakoja vaiko nervų sistemą ir jo psichologines savybes. Vaikas įsčiose pasiruošęs mokytis, prisitaikyti, prisiminti. Prenatalinė atmintis – pasąmoninė, ji pažadinama psichoterapiškai, pvz., ją galima vėl išgyventi hipnozės seanso metu.

Nėštumas – tai dialogas biocheminiame, neuroendokrininiame, fiziniame, psichiniame ir dvasiniame lygiuose. Jei motina turi keturis asmenybės lygius (fizinį, emocinį, mentalinį ir dvasinį), tai ir vaikas juos turi tam, kad galėtų kiekviename iš jų rezonuoti, turėti dialogą. Vaikas ugdomas motinos jausmais. Ir vėliau gyvenime mes mokomės tapdami „simbiotiški“ su kuo nors, kaip nėštumo metu su mama. Tėvas neatskiriamas nuo nėštumo ir gimdymo. Jo įtaka vaikui įsčiose ne menkesnė, nei moters, jau vien savo buvimu ar nebuvimu. Tėvo asmeninė prenatalinė patirtis įtakoja jo elgesį nėštumo, gimdymo metu ir taip pat jo elgesį su vaiku.

Žinoma, nėra nė vienos moters, kuri visą neštumą išgyventų laiminga. Dėl hormonų įtakos nėštumas yra vienas emocionaliausių epizodų moters gyvenime. Hormonai – tai galinga jėga, keičianti sąmonę ir ją reikia pripažinti, tačiau jie nepateisina bet kokio elgesio. Geriausias būdas išsivaduoti iš prislėgtumo ir vienišumo – tai parodyti kitiems savo dėmesį ir meilę (vyrui, vaikams, artimiesiems). Idealu, jei vyras – atidus ir mylintis draugas, jis greitai transformuos jūsų neigiamą sąmonės būklę. Kartais artima draugė gali tapti gelbstinčia „prenataline aukle“. Bet kokiu atveju stenkitės neįsileisti į širdį jokios agresijos - nei pykčio, nei nuoskaudų, nei savigraužos, nei baimės. Nuolatos prisiminkite, kad jūsų mintys nusėda į kudikio sielą kaip galvanoplastikos metu auksas iš tirpalo nusėda ant metalo plokštelės. Jei įsivaizduosite, kaip kosminė kuriančioji energija naudoja jūsų mintis naujos sielos auksavimui, suprasite, kodėl visos tautos stengėsi apsaugoti nėščią moterį nuo neigiamų, sunkių įspūdžių ir išgyvenimų, apsupti ją grožiu, o taip pat kėlė jai aukštus moralinius reikalavimus. Sondra Rei ragina stebėti kiekvieną savo mintį, nes nėštumo metu ji kaip niekad reali ir kuria vaiko ateitį. Visas neigiamas ar apribojančias mintis reikėtų kuo greičiau transformuoti į šviesias, kilnias, džiaugsmingas. Pora turi turėti „laiką pokalbiui“ kasdien, kad galėtų saugiai išreikšti visas baimes, abejones ir jausmus be kaltinimų, pasmerkimo. Pirma kalba vienas, kitas tik klauso, o paskui atvirkščiai.

Kad nėštumas ir gimdymas vyktų sklandžiai, reikalingi geri moters santykiai su savimi, su vaiko tėvu ir su savo tėvais. Nereta iš mūsų iš vaikystės atsinešame „tėvų nepritarimo“ sindromą, kai dėl nuolatinės tėvų kritikos ir smerkimo sumažėja mūsų savivertė, mes įprantame jaustis nuolat kaltos ir nepakankamai geros. Esant šiai ar kitai įtemptų tarpusavio santykių problemai su tėvais ar kitais artimais žmonėmis, nėštumas – pats geriausias metas išsivaduoti iš nuoskaudų „atleidimo dietos“ dėka. Psichologė Luiza Hei įsitikinusi, kad visada ir nuo visų ligų geriausias vaistas - meilė. O kelias į meilę – atleidimas. Ji siūlo tokį susitaikymo pratimą:

Įsivaizduokite, kad esate 5 ar 6 metų vaikas. Atidžiai pažvelkite į to vaikelio akis. Pamatykite jo akyse ilgesį ir supraskite, kad iš jūsų tas vaikas nori tik vieno – meilės. Taigi ištieskite rankas ir apkabinkite tą vaikelį. Laikykite jį švelniai glėbyje su meile. Papasakokite jam, kaip smarkiai jį mylite ir kaip jis jums svarbus. Visaip jį pagirkite ir pasakykite, kad klysti mokantis yra natūralu. Pažadėkite, kad visada būsite kartu, nesvarbu, kas atsitiktų. Dabar tegul tas
„vaikelis“ darosi vis mažesnis, kol bus tokio dydžio, kad tilptų jūsų širdyje. Laikykite jį širdyje, kad kiekvieną kartą jums į ją pažvelgus, pamatytumėte „vaiko“ veidelį. Mylėkite jį.

Dabar įsivaizduokite mamą, kaip mažą 4 ar 5 metų mergaitę, išsigandusią ir norinčią meilės, tik nežinančią, kur ją rasti. Apglėbkite tą mažą mergaitę, ir pasakykite jai, kad labai ją mylite, kokia ji jums svarbi. Tegu ji žino, kad jūs tikrai būsite kartu, kad ir kas atsitiktų. Kai ji nusiramins ir pasijus saugi, tegu pasidaro labai mažutė, kad tilptų jūsų širdyje. Įdėkite ją ten kartu su savo mažu „vaikeliu“. Tegul jie abu vienas kitą myli.

Dabar įsivaizduokite savo tėvą, kaip mažą 3 ar 4 metų berniuką, išsigandusį, verkiantį ir nerandantį meilės. Pažiūrėkite, kaip ašaros rieda jo mažu veideliu, nes jis nežino, kur ieškoti pagalbos. Jums jau visai neblogai sekasi raminti išgąsdintus „vaikelius“, taigi ištieskite rankas ir apkabinkite jo mažą, virpantį kūnelį. Paguoskite jį. Leiskite jam pajusti, kaip labai jūs jį mylite. Tegu jis jaučia, kad jūs visada būsite greta. Kai jo ašaros nudžius, o jūs pajusite, kad jis ramus ir mylimas. sumažinkite jį iki tokio dydžio, kad jis tilptų jūsų širdyje. Laikykite jį ten ,kad tie trys maži „vaikučiai“ galėtų mylėti vienas kitą, o jūs mylėtumėte juos visus.
Greta „atleidimo dietos“ Sondra Rei siūlo nuolat kartoti, rašyti ar klausytis jus uždegančių, drąsinančių ir džiuginančių teiginių, pvz.:

a) nėštumas – tai natūrali, normali, sveika, saugi ir dieviška būsena man ir mano vaikeliui,
b) visata myli ir palaiko mane ir mano vaikelį,
c) sąrėmiai – mano draugai ir kiekvienas iš jų artina mane prie mano vaiko gimimo,
d) vaikas ir aš pasiruošę dieviško mūsų gyvenimo plano išsiskleidimui,
e) mano įsčių judesiai masažuoja ir apglėbia vaiką,
f) vaikelis leidžiasi natūraliai ir sklandžiai, jo galvutė idealiai atitinka mano dubenį,
g) gimstant galvutei, mano tarpvietė prasiskleidžia lengvai lyg pumpuras.

„Tu pats didžiausias mūsų Stebuklas, kurį mums atsiuntė Dievas – kad būtume geresni, išmintingesni, pilnesni Meilės ir Ramybės.
Telaimina Dievas, kuris yra su mumis dabar ir visados, mūsų vaikelio Atėjimą.
Aš rami.
Aš nebijau.
Aš laiminga.
Aš nesipriešinu Dievo sprendimui ir priimu Jo dovaną.
Aš GALIU pagimdyti savo vaikelį – jo valandą, saugoma Dievo ir mūsų artimųjų.
Aš saugi.
Aš visiškai pasitikiu Dievo valia.
Tepadeda man Viešpats, mano vaikelis, mano Žmogus, kurį myliu ir mus suprantančių žmonių mintys ir malda.
Tenutolsta visoks riksmas ir pyktis.
Tepasišalina Baimė.
Vien tik MEILĖ yra dabar ir visados“.