Teisė būti tėvu. Rasa Dambravienė

Teisė būti tėvu. Rasa Dambravienė

Skelbiame tekstus iš anksčiau leistų žurnalo „Už gyvybę“ numerių. Šis tekstas – iš žurnalo nr.13 (2003m.).

***

Užduoti tokį klausimą paskatino dviejų vaikinų, apsilankiusių Kauno šeimos centro Krizinio nėštumo programoje, mintys. Programos vadovė Aušra BAČĖNIENĖ įsiminė tuos atvejus, kai į jas kreipėsi du vaikinai. Abu jie buvo susirūpinę, kad jų merginos ketina darytis abortus ir visiškai nepaiso jų priešingos nuomonės. Jauni vyrai domėjosi, kas tokiu atveju galėtų apginti jų teisę tapti tėvais, ar yra kokie nors teisiniai dokumentai, kurie padėtų jiems dėl šios savo teisės kovoti. Programos vadovei teko juos nuliūdinti, nes tokių įstatymų nėra. Tokiu atveju vaikinams, o ir jų išrinktosioms, galėtų padėti nebent psichologai ar nuoširdūs tarpusavio pašnekesiai. Galbūt po pašnekesių su jais merginos pakeistų savo nuomonę ir vaikinų svajonė tapti tėvais išsipildytų. Krizinio nėštumo programos darbuotojos vaikinams galėjo padėti taip pat tik juos išklausydamos ir duodamos keletą patarimų. Apsilankyti Krizinio nėštumo programoje ir pasikalbėti nepanoro nė viena mergina.

„Tėvo vaidmuo menkinamas“

Pirmiausia dėl vaikinų iškeltos problemos kreipėmės į Lietuvos teisininkų sąjungą „Už šeimą ir gyvybę“. Problemą pakomentavo šios sąjungos įkūrėja ir vadovė, teisininkė Regina ŠILINSKIENĖ:

„Šeima – tautos lopšys. Šeima, išauginusi 1–2 vaikus, užtikrina kartų kaitą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje šeima traktuojama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. Dėl šeimos gyvenime vykstančių procesų įvairiapusiškumo jos santykiai tampa labai specifiniu teisinio reguliavimo dalyku, kurį veikia ne tik teisė, bet ir moralė, ideologija, religija. Taigi šeimoje ne tik gimsta žmogus, bet ir atitinkamų šeimos gyvenimo procesų sistemoje formuojasi jo pasaulėžiūra, požiūris į vertybes. Kadangi šeima yra ne tik viena iš žmogaus asmeninio gyvenimo organizavimo formų, ji taip pat reprodukuoja ir visuomenę. Valstybė, įvertindama šeimos svarbą, prisiima įsipareigojimus, kuriuos įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje, nustatydama, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtinta „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“ ir nustatyta, kad „sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios“. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., trečioje knygoje teisinis šeimos santykių reglamentavimas, be kitų principų, grindžiamas prioritetiniais vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, kurią 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo LR Seimas. Vaiko teisių konvencijos preambulėje nurodoma: „valstybės, šios konvencijos dalyvės <…> atsižvelgdamos į tai, kad, kaip nurodyta Vaiko teisių deklaracijoje, „vaikui, atsižvelgiant į jo psichinį ir fizinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo“ <…>, susitarė: „Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau“ (I dalis, 1 straipsnis).

Konvencijos 6 straipsnio nuostata įpareigoja valstybes dalyves pripažinti kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi. Taigi ratifikavusi konvenciją Lietuvos valstybė prisiima visas pareigas, susijusias su jos nuostatų įgyvendinimu. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso šeimos teisės 3.161 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis.

Tačiau, atsižvelgiant į moters biologinę funkciją gimdyti vaikus, yra akcentuojama moters apsisprendimo teisė – gimdyti vaiką ar ne. Ši apsisprendimo teisė įstatymu suteikiama ne tik iki vaiko pradėjimo, bet jos teisės įgyvendinimu laikomas ir moters apsisprendimas nutraukti vaiko gyvybę iki 12 nėštumo savaitės, net nesant pavojaus moters sveikatai ir gyvybei ir turint vaikui – savo pradiniame raidos etape – visas vidines prielaidas normaliai fiziškai vystytis ir gimti. Taigi mūsų valstybėje toleruojant savanoriškai atliekamus abortus, akcentuojant juos kaip moters teisių įgyvendinimą, Vaiko teisių konvencijos nuostatos neužtikrina iki gimimo vaiko teisinės apsaugos į gyvybę.

Įsigaliojusiame Civiliniame kodekse šeimos teisiniai santykiai grindžiami taip pat ir konstituciniu sutuoktinių lygiateisiškumo principu. CK šeimos teisės 3.26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam bei vaikams santuokos sudarymo, jos trukmės ir nutraukimo klausimais. CK šeimos teisės 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat remti moraliai bei materialiai. Naujajame 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse šeimos teisiniai santykiai reguliuojami ne taip smulkmeniškai, paliekant daugiau galimybių sutuoktiniams susitarti. Atsižvelgiant į labiausiai pažeidžiamų šeimos santykių subjektų teises ir pareigas, vaiko interesų ir gerovės prioritetus, CK šeimos teisės normos siauriau ir detaliau reglamentuoja tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu. Tačiau, sprendžiant pažeidžiamiausio, t. y. negimusio vaiko teisės į gyvybę klausimą, įstatymų leidėjas tėvo valios išreiškimui deramos reikšmės neteikia ir palieka laisvam sutuoktinių susitarimui. Esant sutuoktinių interesų konfliktui dėl negimusio vaiko teisės gyventi, moteris legalizuoto aborto teise pasinaudoti gali neatsižvelgdama į sutuoktinio interesus. Toks sutuoktinio interesų nepaisymas menkina tėvo vaidmens reikšmę šeimoje, sudaro prielaidas atsirasti psichologinio pobūdžio pasekmėms, kurios gali turėti neigiamos įtakos šeimos santykiams.
Demokratines valstybes, realizuojančias savo tikslus ir įgyvendinančias teisinės valdžios idėjas remiantis humaniškumo ir moralės idealais, užtikrinant prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę, įstatymu apsaugant ją nuo pradėjimo momento galima vertinti kaip aukščiausią civilizacijos vertybių laimėjimą ir žmogaus lygių teisių įgyvendinimą.

„Ne viską gali nulemti įstatymai“

Kreipėmės į Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Kontrolierė Aušrinė BURNEIKIENĖ savo darbe jau buvo susidūrusi su analogiška situacija, kai į jos vadovaujamą tarnybą kreipėsi vyriškis su skundu dėl dar negimusio vaiko tėvo teisės apsaugoti savo kūdikį nuo mirties tuo atveju, kai vaiko motina nori nutraukti nėštumą, o vaiko tėvas su tokiu motinos sprendimu nesutinka. Pasak vyriškio, šiuo atveju yra atimta teisė išsaugoti negimusio vaiko gyvybę. Skundo autorius prašė kontrolierę suteikti pradėto vaiko tėvui teisę apsaugoti savo dar negimusį kūdikį. Tirdami skundą tarnybos darbuotojai kreipėsi į įvairių mokslo sričių – medicinos, teisės, psichologijos specialistus, valstybės institucijas, nevyriausybines organizacijas, prašydami pateikti savo nuomonę, ar moteris, nusprendusi nutraukti nėštumą, turėtų atsižvelgti į būsimo vaiko tėvo nuomonę, kokio pobūdžio – sprendžiamojo ar patariamojo turėtų būti vaiko tėvo sprendimas, kaip apibūdinama fizinė ir moralinė žala, kuri gali būti padaryta vyrui dėl nėštumo nutraukimo, taip pat prašyta pareikšti nuomonę, ar vyrai, būsimų vaikų tėvai, nėra diskriminuojami dėl to, kad nėštumas nutraukiamas pagal moters pageidavimą, nesant reikalavimo atsižvelgti į vyro nuomonę.Visi apklausti specialistai vieningai patvirtino, kad dėl vaiko atėjimo į pasaulį yra atsakingi abu tėvai, tačiau visi pripažino, kad nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant vyrų nediskriminuoja, o reikalavimas atsižvelgti į vyro nuomonę gali būti laikomas pageidaujamu, bet ne kategorišku.

Štai kaip savo nuomonę argumentuoja vienas iš apklaustų gydytojų: „Moterys nutraukia ne bet kokius nėštumus, o tik nepageidaujamus. Dažnai jie būna įvykę prieš moters norą, todėl vyras, norintis išsaugoti pradėto vaiko gyvybę, kartu pretenduoja savo valiai pajungti ir moterį. Kitas argumentas yra tas, kad embrionas su motina yra sujungti anatominiais ryšiais, taigi embrionas ar vaisius yra ir moters kūno dalelė, tačiau jis nėra moters partnerio kūno dalelė. Trečias argumentas: kiekvienas nėštumas sukelia tam tikrą realią riziką moters sveikatai ir gyvybei, o kartais ta rizika yra grėsminga. Jeigu vyras turės galią neleisti moteriai nutraukti nepageidaujamą nėštumą legaliu būdu, tai gali sukelti riziką jos sveikatai ir net gyvybei.“

Štai kokia vieno iš apklaustų teisininkų argumentacija: „Griežto reikalavimo atsižvelgti į vyro nuomonę moteriai nutraukiant nėštumą nebuvimas negali būti laikomas vyrą, būsimą tėvą, diskriminuojančia aplinkybe. Nėštumo nutraukimas yra moters teisė, tiesiogiai susijusi su jos lyties ypatybėmis. Todėl griežtas reikalavimas atsižvelgti į vyro nuomonę ir prioriteto teisės jai suteikimas galėtų būti vertinamas kaip nėščios moters teisių pažeidimas“.

Galutinė išvada, pateikta skundą pateikusiam vyriškiui, buvo tokia: „Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kada tam tikras teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties nelaikomas diskriminacija ir moterims suteikiamos specialiosios teisės atsižvelgiant į moterų fizines ir biologines savybes ir yra įtvirtinta speciali moterų apsauga nėštumo, gimdymo ir vaiko žindymo metu. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 punktu, skundas atmestas.“

Pareikšti savo nuomonę paprašėme ir kontrolierės Aušrinės Burneikienės.

„Iš tiesų tai labai komplikuota problema ir, žiūrint iš vienos pusės, tikrai norėtųsi, kad už vaiko atėjimą į pasaulį būtų atsakingi ir tai spręstų abu tėvai. Tačiau, kad šią apsisprendimo teisę reglamentuotų kažkoks teisinis reikalavimas, sakantis, jog moteris be vyro sutikimo negali daryti aborto, būtų neteisinga. Juk, pripažinkime, daliai moterų būtų netgi sunku rasti savo partnerius, o ir daugybė kitų situacijų gali versti vyrą net nepripažinti savo tėvystės. Kas tuomet?

Pasaulyje priimta manyti, kad gimdyti arba ne yra moters apsisprendimo teisė. Išskyrus, žinoma, tas šalis, kuriose abortas apskritai uždraustas. Ir tokią jos teisę lemia ir gali lemti ne teisiniai, o moraliniai aspektai. Juk reta moteris abortui ryžtasi lengva ranka. Tai sunkus ir daug jėgų reikalaujantis apsisprendimas. Ir apsisprendžiama dažniausiai kaip tik dėl to, kad kažkurioje srityje nepasitikima partneriu. Todėl vyrams, susidūrusiems su mūsų sprendžiama problema, reikėtų varstyti ne teisininkų duris, o pažvelgti į savo santykius ir jausmus ar tiesiog paklausti savęs, dėl ko partnerė taip apsisprendė. Juk tikrai niekas nebus laimingesnis, jei moteris pagimdys tik spiriama teisinių aktų.

Taigi šiuo atveju kažkaip net „neišeina kalbėti“ apie lygias galimybes, mat kalba liečia skirtingą vyro ir moters prigimtį, fiziologiją ir galimybes. Ir jei moteriai gamta uždėjo tokias pareigas ir galimybes kaip išnešioti ir pagimdyti kūdikį, tai ir jos teisės turi būti didesnės. Socialinės, ekonominės ir šiuo atveju – apsisprendimo teisė. Mūsų atvejo negalima įvardyti kaip teisių diskriminacijos, tai tik teisių diferenciacija.

Taip, galima manyti, kad tėvo vaidmuo tokioje situacijoje yra menkinamas. Tačiau vėl pradėkime nuo to paties. Kur yra darna ir sutarimas, bus ir vaidmuo. O per prievartą tas vaidmuo nei sumažės, nei išaugs. Pagaliau ir pati moteris dėl aborto gali apsispręsti tik per pirmas 12 nėštumo savaičių, vėliau pagal galiojančius įstatymus šią teisę praranda, tačiau niekas nesako, kad dėl to jos vaidmuo mažesnis. Todėl, kad ir kaip būtų gaila, ši problema – tik dviejų žmonių susitarimo reikalas. Vargu ar kažkokie įstatymai ir reikalavimai gali pakeisti dviejų žmonių jausmus ir norą turėti kūdikį“.

-
Pagal CC licensiją nuotrauka priklauso donjd2