Lytinis ugdymas ar lytinis švietimas? Vita Daudaravičienė

Lytinis ugdymas ar lytinis švietimas? Vita Daudaravičienė

Skelbiame tekstus iš anksčiau leistų žurnalo „Už gyvybę“ numerių. Šis straipsnis imtas iš „Už gyvybę“ 2003m., Nr.13. 

***

Kūno paklusnumo sielai tradicija

Lytinis auklėjimas (grindžiamas valios ugdymo principu) ir lytinis švietimas (grindžiamas žinių teikimo principu) iš esmės yra du skirtingi pedagoginiai reiškiniai, tačiau pedagogiškai tikslingas jų derinimas laiduoja visavertį lytinį ugdymą, kurio svarbiausias tikslas „duoti jaunimui pagal jo subrendimą teisingą lyties dalykų sampratą ir padėti jam apvaldyti jame bundantį bei bręstantį seksualinį polinkį“ (9, 209).
Norint suprasti, kokie pedagoginiai reiškiniai vadinami lytiniu auklėjimu, lytiniu švietimu, lytiniu ugdymu, pirmiausia reikia peržvelgti pagrindinių pedagogikos sąvokų sampratas.
„Ugdymas – pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip „naujos dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir visomis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis“(20, 237).
Ugdoma dabar, tačiau ateičiai. Mokymas, kaip „ugdymas praktikoje“, kaip tik ir padeda vaiko prigimtinėms galioms skleistis per lavinimo ir auklėjimo sąveiką (18). Lavinimas per žinių perteikimą išskleidžia vaiko prigimtines fizines bei dvasines galias, o auklėjimas šias galias per vertybių perteikimą „priverčia“ tarnauti tam tikrai prasmei, nukreiptai į Gėrį. Auklėjimu siekiama padėti vaikui teisingai savarankiškai apsispręsti, kokiomis vertybėmis vadovautis gyvenime. Lavinimas ir auklėjimas eina lygia greta, tačiau tam tikrose srityse siekiama auklėjimo arba lavinimo dominavimo. Tuo tarpu švietimas ir auklėjimas nėra lygiagretūs procesai. Švietimas naudojasi ugdymo vaisiais – jis remiasi jau išskleista sąmone ir toliau plėtoja ugdymo išrutuliotas prigimtines galias tam tikroje tikrovės pažinimo srityje (18). Todėl švietimą tam tikra prasme galėtume suvokti kaip „nekontroliuojamą lavinimą“, sutariant, kad jį patiriantis subjektas jau geba savarankiškai įprasminti gaunamą informaciją (t. y. geba atlikti savikontrolės funkciją). Tuo tarpu ugdymas, jei suprasime jį kaip „specifinį švietimą“ (18), ypatingas tuo, kad jame tikslai ir metodai bei priemonės nustatomi atsižvelgiant į subjekto ypatumus – amžių, lytį, interesus, poreikius, vertybines orientacijas ir pan. Lytinis auklėjimas – tai pedagoginės veiklos procesas siekiant ugdyti dorovines asmenybės savybes ir ypatybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą. Šio proceso pagrindinis tikslas – valios, „kūno paklusnumo sielai tradicijos“ ugdymas (18, 398). „Kūnas noromis klauso dvasios, kuri tvirtai pasitiki savimi“ (3, 36). Todėl lytinis auklėjimas pirmiausia yra „valios pedagogika“(14, 25). Apie lytinio auklėjimo svarbą užsimenama dar Penkiaknygėje. Lytinio auklėjimo aktualumą parodo ir dešimt Dievo įsakymų. Ateistiniu požiūriu šie įsakymai – tai asmens laisvės suvaržymas, tačiau iš tiesų būtent šių įsakymų laikymasis suteikia žmogui dvasinę laisvę. Ne vien krikščionybė liepia susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos, grįsdama tuo, kad taip Dievas nori apsaugoti delikačiausią ir jautriausią žmogaus lytinį organą – smegenis (23).
XX a. pradžioje, plintant krikščioniškosios seksualinės etikos kritikai, lytinio auklėjimo klausimas vėl atgijo Europoje ir Š. Amerikoje. Lytinio auklėjimo šalininkai (F.W. Foerster, J. Gobis, P. Maldeikis ir kt.) laikėsi griežtų nuostatų prieš lytinį švietimą, kuriame jie įžvelgė dar didesnio palaidumo galimybę. Remiantis išanalizuota literatūra galima teigti, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvoje daugiausia šia tema spaudoje pasisakydavo dvasininkai, nes krikščionybės moralinės normos turėjo didelę įtaką požiūriui į lyties klausimus. Tuo metu vyravo keturios pamokymų vaikams apie lytinius klausimus nuomonės: vaikus turėjo mokyti tėvai, mokytojai, gydytojai arba kunigai (13). Prioritetas buvo skiriamas tėvams. Dvasininkai skatino tėvus daugiau skirti dėmesio vaikų lytiniam auklėjimui, ragino jaunimą gręžtis nuo ištvirkimo. Jie nurodė, kaip ir kada geriau duoti seksualinius pamokymus vaikams, akceptuodami auklėjimo gaires – valios ugdymą, gėdos jausmo reikšmę, vaizduotės higieną, asmenybės tvirtumą. Ypač buvo pabrėžiamas valios ugdymo vaidmuo kaip svarbiausias, lemiantis veiksnys lytiniame auklėjime: „nekaltybės pergalė užtikrinama, kuomet stipri vaiko valia“ (15, 24). Valios ugdymas turi būti pagrindas ne tik lytiškai auklėjant, bet kartu ir ugdant asmenybę. F. W. Foerster, lytinio švietimo mokykloje priešininkas, valios svarbą taip išreiškė: „už kūno jėgą yra svarbiau valios tvirtybė – jei be valios patvarumo nieko didžio negalima pasiekti stiprinant kūną, tad nė kalbos negali būti apie žmogaus vidaus lavinimą“ (4, 9). Dar prieš lyties instinktui prabundant vaikai turi būti raginami laisvu noru nugalėti patys save kitų instinktų ir polinkių srityje (nugalėti alkį, tingumą, vengti melo, laikytis tvarkos ir drausmės). Tuomet atėjęs į paauglį lyties geidulys ras „tokią namų tvarką, kuriai gaus pasiduoti nieko nelaukdamas“ (3,125), nes ne kūnas viešpataus sielai, bet siela kūnui. Lytiniame auklėjime svarbiausia ne lytinių funkcijų aiškinimas, bet valios tvirtumo – dvasinės jėgos viešpatavimo kūnui džiaugsmo patyrimas. Reikia pastebėti, kad XX a. pradžioje Lietuvoje buvo naudojamos skirtingos sąvokos lytinio ugdymo procesui žymėti: „seksualinis švietimas“ (14), „seksualinis auklėjimas“ (13, 20), „seksualė pedagogija ir pedagogika“ (3).

Lytinio švietimo atsiradimą paveikė gamtos mokslai

Pedagoginėje bei kitoje šviečiamojoje literatūroje, ypač verstinėje, sąvokos „lytinis auklėjimas“ ir „lytinis švietimas“ dažnai painiojamos ir šiuo metu. Todėl svarbu suvokti ir „lytinio švietimo“ sąvokos esmę. Lytinis švietimas – tai pedagoginės veiklos procesas, kuriuo siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis-fiziologinėmis lyties problemomis, lyties higiena, lytinio gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų ir AIDS profilaktika. Šio proceso pagrindinis principas – žinių suteikimas. Lytinio švietimo atsiradimo XX a. pradžioje priežastys buvo gamtos mokslų paplitimas, kova su lytiškai plintančiomis ligomis bei prostitucija, taip pat moterų emancipacija, jaunuomenės dorinis nuopuolis (15). Tuo metu Europoje ir Š. Amerikoje vis labiau buvo kritikuojama „senoji seksualinė etika“, kurios esmė grindžiama krikščioniškomis idėjomis bei moralinėmis normomis. Kaip priešprieša lytiniam auklėjimui pasirodė „naujosios seksualinės etikos“ idėjos. Jos iš lyčių sąryšio išmetė ištikimybės dėsnį, kad tik erotinis jausmas būtų visai laisvas. Medikų požiūris, esą stiprus lytinių geidulių valdymas kenkiąs sveikatai, turėjo didelę įtaką „naujosios etikos“ šalininkų veiklai. F. Nietzshe prikaišiojo „senajai etikai“, o E. Key atmetė ištikimybės pareigą, grįsdama pačios sumanytu „etiniu moterystės nutraukimu“ (3). Nors A. Forel įžvelgė valios ugdymo svarbą, tačiau jo moksle juntamas tik šaltas lytinio gyvenimo technikos aiškinimas (5). Valios ugdymo idėja atitrūko nuo pagrindinės lytinio ugdymo idėjos – padėti jaunimui apvaldyti bundantį jame seksualinį polinkį. Laisvas nuo religinių ribojimų lytinis švietimas išsikovojo svarbią vietą vaikų bei jaunimo ugdymo procese. F. W. Foerster pastebėjo, kad būtent tos naujosios teorijos yra lyg nuodai silpniems, nepastoviems ir bijantiems atsakomybės žmonėms (3).

Priešprieša LR švietimo tiksluose ir mokymo priemonėse

Lietuvoje taip pat didėjo skirtumas tarp krikščioniškos ir naujosios seksualinės etikos, pasireikšdamas lytinio švietimo priešprieša lytiniam auklėjimui bei netinkamu naudojimu sąvokų, žyminčių lytinio ugdymo procesą. Neatsakingas sąvokų naudojimas literatūroje klaidina ir pedagogus. 2001 m. atliktoje mokytojų anketinėje apklausoje į klausimą: „Ar yra skirtumas tarp lytinio auklėjimo, lytinio švietimo ir lytinio ugdymo?“ – 62,5 proc. apklaustųjų atsakė, kad yra, tačiau grįsdami savo atsakymą ne visi teisingai apibrėždavo skirtumus. 31,3 proc. respondentų mano, jog nėra skirtumo tarp šių sąvokų (1). Išanalizavus Lietuvos švietimo sistemą reglamentuojančius pagrindinius norminius dokumentus (LR švietimo reformos koncepciją, LR švietimo įstatymą, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendruosius nuostatus), galima teigti, kad šiuose dokumentuose lytinio ugdymo klausimas nėra tiesiogiai liečiamas, nors kalbama apie dorinį, dorovinį ugdymą, apie sveikos gyvensenos puoselėjimą. Vienas iš švietimo sistemos uždavinių – padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus, ugdyti atsakomybės šeimai sampratą. Remdamiesi šiuo įstatymu, pedagogai privalo „ugdyti tvirtas auklėtinių dorovės bei pilietines nuostatas, laiduoti saugią ir sveiką jų asmenybės galių plėtotę“. Jei remsimės prielaida, kad tvirto dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindo kūrimas apima ir lytiškumo ugdymą, tuomet galima teigti, kad LR Švietimo įstatymas įteisina moksleivių lytinį ugdymą. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija suteikia leidimus mokyklose naudotis verstiniais vadovėliais bei knygomis, kuriose, prisidengus lytinio auklėjimo pavadinimu, atvirai kalbama apie lytinį švietimą. Pavyzdžiui: Etikos vadovėlyje 9–10 kl. (Vilnius, 1999, 94 p. ) pateikiamas Dž. Flečerio požiūris: „…ikisantuokiniuose lytiniuose santykiuose turi vyrauti palankumas ir atsidavimas, kitaip jie bus nedorovingi“; J. Jenkins „Šių laikų dorovinės problemos“ (Etika IX–XII kl. Vilnius, 1997): „Efektyvios kontraceptinės priemonės suteikė žmonėms galimybę kartu su kitu žmogumi ištirti giliuosius gyvenimo klodus neįsipareigojant visam gyvenimui pasilikti drauge. O kūdikius žmonės turėtų pradėti tada, kai yra tikri, kad pajėgs juos mylėti ir aprūpinti“ (63 p.). „Humanistų nuomone, jeigu du suaugę tos pačios lyties žmonės gali suteikti vienas kitam seksualinį malonumą, tai tik jų privatus apsisprendimo dalykas, o ne visuomenės reikalas“ (84 p.); S. S. Mader Biologijos vadovėlyje (II d. Vilnius, 1999, 543 p.)teigiama, kad RU-486 „yra vaistai, kuriuos vartojant pašalinamas jau įsitvirtinęs gemalas <…> tabletę gali vartoti moterys, nežinančios ar iš tikrųjų yra nėščios, tačiau kurių mėnesinės yra užsilaikiusios“.

Lytinis švietimas turi būti kontroliuojamas

Remiantis išanalizuotais informacijos šaltiniais galima teigti, kad vien tik lytinis švietimas negali užtikrinti dorovingų santykių tarp lyčių. Specifinių žinių suteikimas neugdant valios bei nesistengiant padėti internalizuoti bendražmogiškąsias vertybes tampa per ankstyvo lytinio smalsumo priežastimi. Lytinis švietimas nėra pamokymai, tinkami visiems gyvenimo atvejams. Jis gali būti sėkmingas tik tuomet, kai, atsižvelgdamas į „šviečiamojo“ amžių, lytį, vertybines orientacijas, poreikius, brendimo ypatumus ir kt., papildo lytinį auklėjimą, kuris turi dominuoti pedagogiškai tikslingame lytinio ugdymo procese, ir yra lydimas dvasinės kultūros, o ne tiesioginis ir tiesmukiškas. Galima teigti, jog nei lytinis auklėjimas, nei lytinis švietimas, vykdomi atskirai, negali laiduoti, kad bus pasiektas pagrindinis lytinio ugdymo tikslas. Nors išanalizuota literatūra tiesiogiai nekalba apie lytinį ugdymą, tačiau dažnai tai, kas joje vadinama auklėjimu, apima ir lavinimą. Pavyzdžiui, S. Šalkauskis kaip vieną tiesioginių lytinio auklėjimo priemonių siūlo „seksualinį aiškinimą“ (19, 292). Tačiau jis pabrėžia, kad „nė vienas nereikalingas žodis neprivalo būti pasakytas daugiau negu būtinai reikalinga, ir tik tai, kas atitinka individualinius auklėtinio nusiteikimus, jo faktinį stovį ir jo gyvenimo aplinkybes“ (20, 292). Vadinasi, jis kalba apie „kontroliuojamą švietimą“, t. y. lavinimą. Taigi, tikslingai derinant žinių teikimą apie lytinius klausimus („kontroliuojamas lytinis švietimas“) su aukštų moralinių ir dorovinių vertybių ugdymu vaikų ir jaunimo sąmonėje („lytinis auklėjimas“), galima tikėtis teigiamų rezultatų ugdant visavertę asmenybę. Todėl galima teigti, kad tikslingiau būtų kalbėti apie lytinį ugdymą mokykloje, negu diskutuoti, ką pasirinkti – lytinį auklėjimą ar lytinį švietimą. Būtent lytinis ugdymas, kaip tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuoja bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą. To negali pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai. Po šios sąvokų analizės būtų galima išskirti pagrindinius lytinio švietimo ir lytinio ugdymo principus (pastarieji apima ir lytinio auklėjimo principus, todėl atskirai nebus išskiriami).

Išvados
1. Lytinis auklėjimas – tai pedagoginės veiklos procesas, per valios ugdymą siekiantis ugdyti dorovines asmenybės savybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą.
2. Lytinis švietimas – tai pedagoginės veiklos procesas, kai žinių teikimo būdu siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis ir fiziologinėmis lyties problemomis, lyties higiena, lytinio gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų, AIDS profilaktika.
3. Lytinis ugdymas – tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuojantis bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus jų pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą; to negali deramai pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai.
4. Lytinis švietimas neturėtų būti taikomas mokykloje, nes eliminuoja valios ugdymo svarbą ir bendražmogiškos moralės principus, išaukština hedonistinio požiūrio idėjas, o tai prieštarauja pagrindiniams ugdymo mokykloje principams.
5. Literatūros, skirtos lytiniam švietimui, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išleidžiama daugiau negu skirtos lytiniam ugdymui.
6. Lytinis ugdymas ir lytinis švietimas prieštaringai interpretuoja lytiškumą, meilę, skaistumą, santuoką, kontracepciją, abortus ir kt. reiškinius.

Nuotraupka pagal CC teises priklauso  uncoolbob