Planuotos tėvystės organizacija – filantropija ar manipuliacija? Asta Leskauskaitė

Planuotos tėvystės organizacija – filantropija ar manipuliacija? Asta Leskauskaitė

Skelbiame straipsnius iš anksčiau leistų žurnalo „Už gyvybę“ numerių. Šis tekstas – iš 2000 m. vasaros „Už gyvybę“, Nr. 6.

***

Viena didžiausių krizių, kurias netolimoje ateityje patirs krikščionybė, – tai šeimos ardymas, vykdomas sveikatos apsaugos ir šeimos planavimo programų sudarytojų. Į tai dėmesį atkreipia tik nedaugelis pavojų suprantančių žmonių. Sveikatos apsaugos reforma lemia tai, kad nyksta ilgą laiką krikščionims buvusios šventos vertybės. Eutanazija, abortas, vaikžudystė, kontracepcija, sterilizacija ir eugenika – tai svarbiausi ginklai kovojant prieš gyvybę ir šeimą. Prisidengdami organizuota globa, šeimos planavimu, prevencine medicina, vaikų sveikatos apsauga, darbdavių ir vyriausybės apmokama sveikatos apsauga, jau daug dešimtmečių kultūrai įtaką darantys verslininkai ir Vyriausybės atstovai įgyvendina ir skatina sveikatos apsaugos mirties kultūrą. Vadinamosios planuotos tėvystės šalininkai šioje nukreiptoje prieš šeimą veikloje gudriai pasinaudoja sveikatos apsaugos motyvu. Šiandieninę sveikatos apsaugos sistemą kuriantys žmonės – tai neaiškiais būdais naudos siekiantys konsultantai ir draudimo kompanijos, neįvardyti anoniminiai vyriausybinių užduočių vykdytojai o taip pat planuotos tėvystės padaliniai pasaulyje. Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (IPPF, International Plan Parenhood federation) įkurta 1914 m. Margaritos Sanger iniciatyva (JAV iki 1926 m. vaisingumo kontrolės judėjimas kaip reikiant įsibėgėjo. Antrojo pasaulinio karo metais jo plėtra pristabdyta, tačiau 1960-aisiais šis judėjimas vėl atsinaujino ir tebėra plečiamas lig šiol). Tarptautinė planuotos tėvystės federacija įtikinėja vyriausybes kurti nacionalines šeimos planavimo programas, kontroliuoti žmonių skaičių pasaulyje ir t. t. Norint suprasti, kokie yra tikrieji federacijos tikslai, reikėtų arčiau pažvelgti į jos įkūrėjos Margaritos Sanger gyvenimą ir veiklą.

Margaritos Sanger gyvenamoji aplinka ir filosofija

Margarita Sanger 1879 metais gimė JAV Niujorko valstijoje, vienuolikos vaikų airių imigrantų šeimoje. „Laisvo mąstymo” dvasią ji paveldėjo iš savo tėvo, besidominčio frenologija – eugenikos teorija, aiškinančia, kad pagal žmogaus kaukolės formą galima spręsti apie jo protinius gebėjimus ir psichines savybes.

1902-aisiais aštuoniolikos metų ištekėjusi už Viljamo Sangerio Margarita neilgai trukus įsivėlė į nesantuokinius ryšius, patardama vyrui daryti tą patį. Ji tapo liberalaus klubo lankytoja, kur klausėsi socialistų lyderio Eugene Debs (Eugenijaus Debso) paskaitų. Margarita patyrė didelę Will Durant (Vilo Duranto), evoliucionisto Clarence Darrow (Klarenso Derou) bei „savanoriškos motinystės” propaguotojos Emos Goldman įtaką. Tuomet susiformavo Margaritos Sanger idėjos apie motinystę, santuoką, šeimą ir apskritai apie pasaulį. Margaritą veikė ir feministės švedės rašytojos Ellen Key (Elen Ky), 1912 m. parašiusios knygą „Moterų judėjimas”, mintys. Ji pasisakė už Nyčės subjektyvios moralės ideologiją, tapusią šiandienės „situacinės etikos”, kuria pagrindžiamos pasaulietinių humanistinių „grynųjų vertybių” programos, argumentu. Šios programos sudaro tam tikrą seksualinio auklėjimo valstybinėse mokyklose dalį.

Neilgai trukus nuo socializmo Sanger perėjo prie anarchijos, propaguodama laisvą meilę. Šeimai jos vertybių skalėje buvo priešpriešinamas egocentriškas seksualinis individo pasitenkinimas. Vienas Sanger bendraminčių ir meilužių, seksologas dr. Havelock Ellis (Havelokas Elis) supažindino ją su savąja eugenika, pagrįsta socialinių problemų sprendimo teorija, taip pat atvedė į 1841 m. Amerikoje įkurtą Oneidos bendruomenę. Bendruomenės nariai, parinkus poras, sutuokiami turint tikslą gimdyti genetiškai tobulesnius vaikus. Nacių režimo metais tai praktikuota Lebens born gimdymo namuose. Havelock Ellis, vartojęs haliucinogeninius narkotikus, tikėjo beasmene panteistine dievybe. Jo teigimu, bet koks seksualinis elgesys yra normalus, jei nedaroma fizinė žala. Tai atitinka Sol Gordon (Solio Gordono) filosofiją, išdėstytą jo knygelėje „Dešimt svarbiausių faktų apie seksą”, kurią Planuotos tėvystės nariai daugelyje šalių platina šiandien. Joje Gordonas pareiškia: „Esame įsitikinę, kad bet koks seksas yra geras, pasirinkite tokį seksualinį gyvenimą, kokio norite”.

Išsiskyrusi su vyru, po dukters mirties, M. Sanger pradėjo studijuoti Rytų mistiką, domėtis astrologija ir numerologija.

Ji susipažino su Wiljam Ralf Inge (Viljamu Ralfu Inge), Londono šv. Povilo katedros dekanu, kuris, kaip kurie „krikščioniškieji” eugenistai, laikė Kristų eugenikos apšviestuoju. Jis teigė, kad „nepraktikuodami selektyvinio eugeninio dauginimosi, negerindami žmonijos kokybės”, atsisakome kurti Dievo karalystę žemėje.

Savo išleistoje ir platinamoje brošiūroje ,,Šeimos ribojimas” Sanger gynė savo įsitikinimą, kad abortas yra pateisinamas (ji prisidėjo prie garsiosios abortyvinės tabletės sukūrimo). Norėdama plėsti savąją veiklą, kuriai reikėjo pinigų, nepaisant liberalaus jos gyvenimo būdo, 1921 m. M. Sanger ištekėjo antrąkart. Keturiasdešimt septynerių metų Margarita Sanger buvo visvaldė ponia, pakankamai turtinga, kad galėtų remti gimstamumo kontrolės ir abortų judėjmą, paplitusį tarp baltųjų aukštesniąjai vidurinei klasei priklausančių amerikiečių protestantų.

Elis perspėjo ją, jog jai nederėtų būti tokiai tiesmukai visuomenės akyse ir garsiai šaukti apie moters teisę „žudyti” (apie tai ji pirmąkart prabilo 1914 m. pradėtoje publikuoti „Maištingoje moteryje”). Margarita šiek tiek apribojo savo retoriką teigdama, kad gimstamumo kontrolė (jos sukurtas terminas) vieną kartą ir visam laikui padarys galą abortui. Šiandien planuotos tėvystės (PT) šaukliai kalba apie moters „teisę rinktis” ir kad, „kontraceptinėms priemonėms tapus įprasta kasdienio gyvenimo dalimi”, išnyks paauglių bei „nepageidaujamo” neštumo problema, drauge nebereikės daryti abortų.

Tapusi Amerikos gimstamumo kontrolės prezidente, Margarita Sanger pradėjo redaguoti mėnesinį žurnalą „Gimstamumo kontrolės apžvalga”. 1921 m. lapkričio mėnesio viename svarbiausių straipsnių Sanger ypač pabrėžė gimstamumo kontrolės tikslą: „sukurti grynakrauję rasę”. Tai patvirtina, kad nuo pat judėjimo pradžios gimstamumo kontrolė, taip pat abortai bei „savanoriška” sterilizacija buvo vientisas mechanizmas, kuriuo pasinaudodami socialinio elito ideologijos propaguotojai siekė sumažinti žemesniųjų visuomenės sluoksnių narių skaičių. Pietų Europos gyventojus, žydus, slavus M. Sanger laikė „grėsme rasei” ir buvo numačiusi jų atsikratymo planą – uždrausti jiems imigruoti į JAV, sterilizuoti arba disgenines žmonių grupes (turinčius blogus genus) atskirti nuo visuomenės darbo stovyklose. Kalbėdama apie akliesiems, kurtiesiems, prieglaudų ir pataisos namų gyventojams skiriamas lėšas, ji sakė, kad visuomenė turėtų suprasti, „kaip daug jai kainuoja šių niekam nenaudingų visuomenės atliekų išlaikymas”. Ji griežtai perspėjo Markso šalininkus, nenorėjusius sutikti, kad reikia riboti darbininkų klasės gimstamumą, pavadindama juos „nepiktybiškais silpnapročiais”.

M. Sanger bendravo su Hitlerio patarėju rasinės higienos išgryninimo klausimais Eugene Fischer (Judžinu Fišeriu). Jos eugenika pagrįsta teorija buvo atvirai įgyvendinama nacių režimo metais.

M. Sanger pasiūlė juodaodžių gimstamumo kontrolės programą. Ją turėtų įgyvendinti trys arba keturi juodaodžiai ministrai, kurie propaguotų juodaodžių gimstamumo kontrolę Jungtinių Valstijų pietuose. Ji rašė: „Lengviausia negrus paveikti per religiją. Nė puse lūpų neturime prasitarti, kad norime juos išnaikinti – ministras būtų tas žmogus, kuris tą mintį, jei ji kada nors kiltų kai kuriems maištingai nusiteikusiems jų nariams, išguitų iš jų galvų”.

Planuota tėvystė šiandien veikia visame pasaulyje

Šiuo metu Planuotos tėvystės federacijos prezidentė yra juodaodė moteris Faye Wattleton (Feija Vatleton). Prisidengdama ja Planuotos tėvystės federacija savo aborto klinikose verčia neturtingas juodaodes moteris žudyti savo kūdikius, taip pat be tėvų žinios ir sutikimo naikina juodaodžių mažumas. Todėl nenuostabu, kad Jungtinėse Valstijose abortų tarp juodaodžių pasitaiko tris kartus daugia nei tarp baltųjų.

Didžiausi sterilizacijos pasaulyje mastai pasiekti Puerto Rike. Šioje šalyje sterilizuota 35 proc. galinčių gimdyti vaikus moterų. Tai iš tiesų daug, palyginti su 5 proc. Indijos ir 3 proc. Pakistano gyventojų. Šios viešos sterilizacijos programos buvo vykdomos kartu su intensyvia politine propaganda, siekiant įtikinti žmones, kad pagrindinė ekonominės krizės ir nedarbingumo priežastis esanti gyventojų prieaugis. Taip Kinijoje buvo pradėta brutali vieno vaiko porai politika.

Planuotos tėvystės propaguotojai ir šiandien „perdaro” moralę apmesdami ir atausdami ją okultizmu pagrįstomis filosofijomis. Nepavaldžios jokios šalies vyriausybei, paramedicininės Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos (jos centras Londone), veikiančios 120 šalių, disponuojančios daugiamilijoninėmis turtingų šalių vyriausybių ir korporacijų lėšomis, veikla yra nukreipta prieš gyvybę, jaunimą, tėvus, šeimą, religiją ir žmoniją.

Skirtingose šalyse PT vadinama skirtingai: Vokietijoje – ,,Šeima”, Brazilijoje – ,,Parama šeimai”, Lietuvoje – ,,Šeimos planavimo ir seksualines sveikatos asociacija” ir pan. Ji turi susikūrusi tvirtą, visuomeniniais skurstančiųjų poreikiais besirūpinančios engiamųjų gynėjos, pigių ir lengvai prieinamų moterų sveikatos apsaugos priemonių propaguotojos bei šviečiamųjų jaunimo programų kūrėjos įvaizdį. Tačiau šis geras vardas pelnytas apgaule. Planuota tėvystė vartoja eufenizmus (švelnesnis, neutralesnis žodis arba posakis, pavartotas vietoj nešvankaus, šiurkštaus ar bauginančio – aut. past.) bei kitokios semantinės prasmės žodžius kalbėdama ne tik apie abortus. Šiandienos tikrovė yra tokia, kad tiesiogiai įsikišus šiai seniausiai, didžiausiai pasaulyje ir geriausiai organizuotai abortų ir gimstamumo kontrolės paslaugas teikiančiai organizacijai vien JAV kasmet atliekama 122 tūkst. abortų. Vidutiniškai už kiekvieną abortą mokama 285 doleriai, PT kasmet gauna daugiau nei 34 mln. dolerių.

Įvykdžiusi beveik 100 mln. dolerių kainavusių priverstinių abortų, sterilizacijos operacijų ir vaikžudysčių ši organizacija tvirtina, kad genocidinė gyventojų skaičiaus kontrolė Kinijoje yra veiksmingas jų politikos pavyzdys.

Panašių drakoniškų priemonių buvo imtasi daugelyje neturtingų trečiojo pasaulio šalių. Jose PT perša savą gyventojų skaičiaus prieaugio ribojimo politiką, prievarta bruka savo propaguojamas priemones ir primeta baudos mokesčius, taip manipuliuoja ir daro įtaką visuomenės nuomonei nepaisydama moralinio jos pasipriešinimo. Įdomu tai, kad 90 proc. tamsiaodžių moterų sterilizacijos paslaugas apmoka Jungtinių Valstijų vyriausybė.

Lėšos ir finansinė parama vaisingumo kontrolės programoms bei naujai eugeninei mirties technologijai įsigyti gaunamos iš Federacijos veikloje dalyvaujančių pavienių asmenų bei organizacijų. Teikdama savo paslaugas pirmiausia moterims, kurių žemas pragyvenimo lygis, PT užsigarantuoja JAV vyriausybės finansavimą. 1976 – aisiais dauguma dušimtąsias Amerikos metines šventusių šalies gyventojų nė neįtarė, kad beveik du trečdaliai tų metų aktyviojo PT biudžeto buvo papildyta jų mokesčiais. Dauguma mokesčius mokančių tėvų pradeda suprasti, kad antras PT lazdos galas yra nukreiptas prieš jų paauglius vykdant sveikatos apsaugos organizacijų remiamas seksualinio švietimo programas bei reklamuojant PT produkciją paskelbus paauglių nėštumo „epidemiją”. PT įsiterpia tarp tėvų ir vaikų, mokydama pastaruosius, kad ikivedybiniai lytiniai santykiai yra „išlaisvinantis” patyrimas, bei atskirdama vaikus nuo tėvų probleminiu atveju gina paauglių „pacientų teisę į konfidencialumą”. Džono Hopkinso atliktų tyrimų duomenimis, kurie buvo paskelbti „Šeimos planavimo perspektyvų” leidinyje, 1971 – 1976 m. nepageidaujamo nėštumo atvejų buvo daugiau tarp tų, kurie naudojosi kontraceptinėmis priemonėmis, nei tarp jų nenaudojančiųjų. Kaip tik tuo laiku PT suaktyvino savo „paslaugas” paaugliams. Tais pačiais metais seksualinių santykių tarp paauglių mastai išaugo 41 proc., ikisantuokinio nėštumo atvejų padaugėjo 45 proc., o abortų tarp netekėjusių baltaodžių paauglių – 100 procentų.

Paskutiniuose „Planuotos tėvystės naujienų” numeriuose numatoma toliau plėsti „seksualinio auklėjimo programą”, taip pat skverbtis į kaimo vietoves – ten kurti klinikas įtikinėjant, kad, nepasiteisinus kontracepcijai, vienintelė išeitis – abortas. Įsisiūbuoja reklamos kampanija per televiziją: siūlomi kontraceptikai, prezervatyvai, želės ir panašios priemonės kartu su dezodorantais ir liemenėlėmis. Imta rūpintis reprodukcinės sveikatos apsaugos priemonėmis vyrams. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėta klinikų „specializacija” – per trumpą laiką pasiruošta dirbti su poromis pagal Masters and Johnson, sekso terapijos, metodą, pritaikant jį invalidams.

Planuotos tėvystės vaidmuo ypač išryškėja genetinės lyčių atrankos bei tam tikrų ydų turinčių kūdikių naikinimo srityse. Aršiai tebekovodami su nebemadinga žydiškai krikščioniška morale, kurią, anot PT seksologų, sudaro pasenusios elgesio normos (viena PT programų – perorientuoti teologiją), jie bando pripratinti mus prie „išorinio santykiavimo”, kuris, anot autorių, ypač svarbus paauglėms. („Išoriniu santykiavimu” vadinamas manualinis vienas kito stimuliavimas orgazmui pasiekti.) Tokios aistringos tarp invalidų ir homoseksualų scenos, Tantri jogos, Eliso įkurtos Oneidos bendruomenės praktikos, demonstruojamos filme „Grįžimas namo”, yra skirtos žiūrovų „pažangai”. Seksualinė revoliucija, filmo autorių Grynvudo ir Margolio teigimu, turi būti užbaigta – turime suprasti, kad visu kūnu galima atsiduoti ir patirti meilę bei seksualinį malonumą ir nesibaiminti dėl nepageidaujamo nėštumo. Nors pastaroji mintis verčia nusišypsoti, turėtume atsargiai ją įvertinti, nes joje slypi kitas Sanger PT siekis. Vienas šios organizacijos įkūrėjos principų buvo tas, kad masės patirtų „neribotą seksualinį pasitenkinimą” be „baimės turėti vaikų”. Pagal Margaritos Sanger sumanymą, pajutę „pasitenkinimą” tapsime paklusnūs, bus lengva priversti mus gyventi laikantis naujos tvarkos, kai manipuliuojama žmogaus gyvybe nesiskaitant su žmogumi. Iš milžiniškos PT veiklos galima numatyti visų jos slapta vykdomų užmačių padarinius.

Planuota tėvystė panaudoja sveikatos apsaugą saviems tikslams

Alan Guttmacher (Alano Gutmacherio) instituto (AGI), anksčiau buvusio Planuotos tėvystės padaliniu, 1993 m. pranešime apie sveikatos apsaugos reformą „Nevienodos ir nelygios draudimo ir sveikatos atgavimo paslaugos” buvo nurodyta, kokį vaidmenį „šeimos planuotojai” vaidina įgyvendinant mirties kultūrą privačiame sektoriuje. AGI pranešime buvo aptariama privataus sektoriaus sveikatos ir draudimo sistema, pateikti pasiūlymai, kaip pasinaudoti dabartinės sistemos privalumu. Nenuostabu tad, kad vienas AGI tikslų – plėsti chirurginių abortų ir sterilizacijos tinklą tuo pat metu platinant tradicinę kontracepciją.

Instituto tyrimų duomenimis, PT mažiausiai atlieka 86 proc. įprastinių sterilizacijos arba du trečdalius abortų operacijų. Tačiau ambicingi „šeimos planuotojai” pareiškė, kad to nepakanka. Jie norėtų, kad žmonių skaičių mažinančios priemonės, įskaitant abortą, sterilizaciją ir kontracepciją, 100 procentų priklausytų išimtinai jiems. Nuo 1993-ųjų metų gausėjant sveikatos apsaugos organizacijoms (SAO) „šeimos planuotojams” pavyksta įgyvendinti savo siekius.

Plėsdamas savo veiklą AGI įrodinėja, kad konfidencialumas abortų atvejais yra „svarbiau nei kituose medicinos baruose”. Šio instituto teigimu, SAO suteikia konfidencialias paslaugas 71 proc. vyrų arba žmonų, taip pat ne santuokoje gyvenančių aštuoniolikos ir vyresnio amžiaus pacientų ir 64 proc. nesusituokusių jaunesnių nei aštuoniolikos metų pacientų. Kitaip tariant, sveikatos apsaugos planuotojai nenori, kad vyras žinotų, kada pastoja jo žmona – verčiau jie užmokės, kad būtų atlikta operacija ir nužudomas kūdikis. Jie taip pat nenori, kad motinos ir tėvai žinotų, jog jų dukra laukiasi – jie užmoka už jų anūko nužudymą.

Gyvybe ir šeima besirūpinančios krikščioniškosios organizacijos padėjo daug pastangų, kad vyriausybė neeikvotų pinigų negimusių kūdikių žudymui, tačiau nekreipė pakankamai dėmesio į mokesčius už abortus privačiame sektoriuje.

Privačiame sektoriuje dirbantys krikščionys sveikatos apsaugos darbuotojai turėtų įsipareigoti dviem dalykams. Pirma, jie turi atsisakyti imti pinigus, jei jų prašoma atlikti bet kurią anksčiau paminėtų procedūrų. Antra, jie turėtų pasiūlyti sveikatos apsaugos alternatyvas, kurios atitiktų Kristaus ir Jo Bažnyčios mokymą.

Mokiniams besiginčijant, kuris jų svarbiausias, Jėzus pakvietė vaiką, pastatė jį tarp jų ir apkabinęs pasakė: „Kas priima šį vaikelį mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima tą, kuris mane siuntė”. Mūsų laikais, dramatiškai keičiantis sveikatos apsaugos sistemai, krikščionys turi dėti daug pastangų, kad atsakytų į Kristaus kvietimą priimti Jo vaikus, nes jie yra didžiausi Dievo karalystėje.

 


LITERATŪRA:
Human Life International, Reprint N. 19
Human Life International, Reprint N. 34
Human Life International Reports, 1998 August.