Skelbiame tekstus iš anksčiau leistų žurnalo „Už gyvybę“ numerių. Šis straipsnis – iš „Už gyvybę“ 2002 m., Nr. 10.
***
Skaitydami Šventąjį Raštą, matome, kad jame vaikai suprantami kaip didelė Dievo dovana. Kas atsitiko, kad šiandienė visuomenė žmogaus vaisingumą pradėjo vertinti kaip ligą, o vaikus – kaip nelaimę ir vengtiną blogybę? Šiandien kuriamos tarptautinės programos, norint pakeisti jauno žmogaus mąstyseną, ir siekiama su vadinamosiomis seksualinio švietimo programomis įsiskverbti į švietimo sistemą. Čia pasidalysiu pastabomis apie Planuotos tėvystės organizaciją, kuri kaip visuomeninė organizacija veikia visame pasaulyje.
Šios organizacijos manymu, tėvai nemoka kalbėti su vaikais apie jų lytiškumą, tad reikia juos naujoviškai šviesti. Išeities taškas, anot jų, užslopinti vaikų gėdos jausmą. Natūraliai augantis žmogus turi gėdos jausmą, kuris saugo jį nuo kai kurių dalykų. Kodėl žmogui, kuris mano turįs homoseksualinių polinkių, nepasakius, kad tai norma?
Tokioms programoms Kanados mokyklose skiriama laiko nuo vienos iki dviejų valandų kasdien. Klausimas: kiek galima taip šviesti vaiką? Kiek galima apie tai kalbėti biologiškai? Jei tokia programa dėstoma kasdien, tai formuojamas naujas vaikų požiūris. Pavyzdžiui, programos tikslas – kontracepciją pristatyti kaip labai gerą dalyką. Ir šios programos pradedamos, kai vaikui yra aštuoneri metai. Vaikams rodomas beveik pornografinis filmas ir po to aptariamas. Galiausiai mergaitė turi išeiti į vidurį ir parodyti viską, ką turi, kad atsikratytų gėdos jausmo.
Anglijoje šios programos dėstomos taip pat nuo aštuonerių metų. Praeitais metais Anglijoje vaikams buvo dalijamos piliulės, kurios naikina vaisingumą kitą dieną po apvaisinimo, neklausiant tėvų nuomonės. Jei penkiolikametė duktė tėvo automobilį pastatys netinkamoje vietoje, tėvas užmokės baudą, o jei ji pastos, tai tėvo niekas neiformuos, bet patars paauglei pasidaryti abortą. Tokios Planuotos tėvystės organizacijos idėjos šeimas veda prie košmarų. Yra siekiama atskirti tėvus nuo vaikų.
Šiais metais Jungtinėse Tautose vyko konferencija vaiko tema. Kilo didelis prieštaravimas, nes buvo siekiama įteisinti abortą kaip vaiko teisę. Taip pat manoma, kad reikia tokių kabinetų, kur paaugliams būtų daromi abortai.Tokios idėjos ateina ir pas mus. Kas svarbiau: vaikų ar tėvų teisės? Vaikai turi teisę viskam, tėvai – niekam. Prisimename Sovietų Sąjungos didvyrį, kuris išdavė savo tėvą, ir tai buvo laikoma žygdarbiu. Mes turime tokių pačių pavyzdžių, tik kitokiais pavadinimais.
Vienais metais kilo skandalas Meksikoje ir Filipinuose. Pasirodo, Pasaulio Sveikatos ir Planuotos tėvystės organizacijų iniciatyva į skiepus nuo raudonukės buvo įmaišytas hormonas, kuris išsiskiria nėštumo pradžioje. Tai ateity turėjo sukelti persileidimus. Toks medicininis eksperimentas buvo atliekamas neklausiant žmonių sutikimo. Panašiai Afrikoje, Kamerūne, buvo skiepijamos merginos, kad ateityje negalėtų pastoti. Turime suvokti, jog pasaulyje yra žmonių ir organizacijų, kurios kovoja su žmogaus vaisingumu. Jos dangstosi skambiomis frazėmis ir turi daug pinigų reklamai.
Planuotos tėvystės organizacija pasitelkia grupes aršių feminisčių, neva kad gintų moterų teises, užsimerkdama prieš faktą, jog taip būtent moterys yra traumuojamos. Šios organizacijos stipri struktūra ir ji turi savo žmonių Jungtinėse Tautose bei kitose pasaulinėse organizacijose. Jos nariai tikisi, kad 50 proc. jų programas finansuos vietinės vyriausybės. Lenkijoje jiems tai nepavyko, Rusijoje taip pat. Tiek Rusijos, tiek Ukrainos prezidentai šneka apie tautos išmirimą, o ką jau kalbėti apie tokią mažą šalį kaip Lietuva. Rusijoje miršta apie milijoną žmonių kasmet.
Lenkijoje į valdžią atėję kairieji ketina panaikinti draudžiantį abortus įstatymą. Bet jie neturi daugumos, todėl mes tikimės sėkmingai išlaikyti savo poziciją, kad šis įstatymas nebūtų pakeistas. Tačiau mūsų pagrindinė užduotis yra formuoti jauno žmogaus mentalitetą, kad patys žmonės suvoktų abortų žalą ir jų nedarytų. Jei mes sugebėsime tai išaiškinti žmonėms, pasieksime gerų rezultatų, todėl visuomenės švietimui turime skirti pirminį dėmesį.
Mes Lenkijoje atsidūrėme sudėtingoje situacijoje. Planuotos tėvystės organizacija savo lyderius parengia maždaug per tris dienas, o tada siunčia į mokyklas kalbėti apie malonius ir lengvus dalykus bei dalyti melagingos ir amoralios medžiagos. Pavyzdžiui, vaikai mokomi užmauti prezervatyvą ant banano. Beje, kartais pasiseka jų tas akcijas išjuokti. Vienas Lenkijos humoristas į televizijos laidą pakvietė mokyklos direktorių, kurio mokykloje į mokymo planus įtraukta minėta programa, ir, kad nustebintų žiūrovus, paprašė jo užmauti prezervatyvą ant banano. Jis sutriko. Tuomet jo buvo paklausta: „Jūs jaučiatės nesmagiai, o ar mano trylikametis vaikas turėjo jaustis gerai?“
Mes gyvename absurdų pasaulyje. Vakarų šalyse – Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – gali susituokti homoseksualai ir įsivaikinti vaikus. Nori pakeisti lytį? Tai irgi neproblema. Daktaras, darantis lyties pakeitimo operacijas, buvo taip pat pakviestas į minėtą televizijos laidą ir iš jo smagiai pasijuokta. Gydytojas paklaustas, kodėl darąs tokias operacijas, juk tie vyrai yra puikios fizinės formos, atsakė, jog tie žmonės blogai jaučiasi ir mano esą kitos lyties. Tuomet gydytojui buvo pateiktas toks klausimas: Ar, užuot pjausčius sveikus organus, nereikėtų pagydyti nesveikas jų galvas?
Šiandien norima įteigti, kad nėštumas – tai lytiniu keliu perduodama liga, kurią reikia gydyti visomis įmanomomis priemonėmis. Mūsų užduotis parodyti, jog vaisingumas – vertybė. Mus palaiko ekologinis judėjimas. Beje, ne tie, kurie tvirtina, kad reikia gelbėti ruonius, bet ne vaikus. Vienas kolega iš Olandijos skundėsi susilaukęs priekaištų iš ekologinio judėjimo GRYN-PYS dalyvių, nes savo lankstinuke nupiešė ruonį, kuris klausia: „Kodėl nesaugot vaikų?” Žalieji sakė, kad ruoniai yra jų simbolis. Pažiūrėtume, ką jie sakytų, jei pradėtume daryti abortus ruoniams.
Mes konfrontuodami turime prisiminti apaštalą Paulių, prieš kurio akis buvo visas pasaulis. O kas dėjosi tuometinėje Romoje? Visiškas palaidumas. Bet krikščionybė augo ir pakeitė tą kultūrą. Mes turime tą patį fundamentą ir tą pačią jėgą, kurią turėjo pirmieji krikščionys. Nereikia bijoti konfrontacijos. Turime būti liudytojai ir tikslui pasiekti taikyti kuo įvairiausias šiuolaikines priemones.
Pranešimas skaitytas Lietuvos šeimos centrų dešimtmečiui skirtoje konferencijoje „Jaunimo rengimas šeimai“ 2001 09 28-30