Gyvybė.lt

Kiekvienas mūsų vystymosi etapas vadinamas skirtingai. Kai gimstame, esame naujagimiai, vėliau vaikai, paaugliai, dar vėliau sulaukiame senatvės. Embrionas ar vaisius taip pat yra žodžiai, kuriais apibūdinami tam tikri žmogaus vystymosi etapai. Tad žmogaus embrionas nėra tiesiog ląstelių gniužulas, o žmogus tam tikroje, ankstyvojoje vystymosi stadijoje.

Pradėjimo akimirką, kai spermatozoidas apvaisina kiaušialąstę, susidaro naujas organizmas, turintis unikalų chromosomų rinkinį, kraujo grupę. Jau pirmoje užsimezgusio vaisiaus ląstelėje yra visas genų rinkinys, turintis informaciją apie būsimą žmogaus kūną, jo sugebėjimus ar sveikatą. Nuo tos akimirkos žmogaus embrionas nuosekliai vystosi ir bręsta, kol tampa suaugusiu žmogumi. Nėra jokio kito momento žmogaus vystymosi procese, kuris aiškiai parodytų, jog prieš tai buvo ne žmogus, o po to jau yra žmogus. Tad žmogaus embrionas, nuo pat apvaisinimo akimirkos yra žmogus, turintis potencialą, o ne potenciaus žmogus.

Tiesa, jog nemažai žmonių pritaria legaliems abortams, didelė dalis – ypatingose situacijose (pvz.: kai moteris laukiasi kūdikio po išprievartavimo arba kai žinoma, jog vaikas bus neįgalus). Tačiau visuomenės nuomonė keičiasi žmonėms suprantant, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo akimirkos, o kiekvienas pradėtas žmogus turi teisę gyventi. Keisti visuomenės požiūrį į žmogaus embrioną padėjo mokslas, atskleidęs tai, kas moters įsčiose vyksta vaikui vystantis.

Lietuvoje visuomenės požiūris į abortus išsamiai tyrinėtas nebuvo, o viešai prieinamų sociologinių apklausų duomenys smarkiai skiriasi. Vieni duomenys rodo, jog 60-80% nepritaria abortų draudimui, tačiau esama apklausų, kuriose beveik 90% apklaustųjų mano, jog žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo akimirkos ir beveik 60% mano, kad abortas turi būti daromas tik gelbstint moters gyvybę. Akivaizdu, jog Lietuvoje nėra vieningos visuomenės požiūrio į abortų legalumo klausimą.visuomenės požiūrio į abortų legalumo klausimą.

Embrionas nėra moters kūno dalis. Biologiškai vieną individą nuo kito atskiria jų genai. Nuo pat pradėjimo akimirkos žmogaus embrionas turi kitokius genus nei jo motina, todėl negalime sakyti, kad tai moters kūno dalis arba tas pats organizmas. Dėl to embrionas yra unikalus ir atskiras žmogus, kuris, nors ir priklausomas nuo motinos, nuosekliai vystosi pats.

Žmogaus lytinės ląstelės nėra savarankiška gyvybė, kurią turėtume saugoti kaip atskirą unikalų žmogų. Jos neturi galios daugintis pačios, ribotai reaguoja į aplinką, neturi atskiro genetinio kodo. Tuo tarpu išsyk po apvaisinimo susikūręs organizmas yra žmogus, todėl turėtų būti saugomas kaip ir kiekvienas gimęs. Jis jau turi unikalų DNR kodą, savarankiškai auga, vis labiau reaguoja į supančią aplinką, vartoja per motiną jam pasiekiamus energijos išteklius.

Akivaizdu – žmogaus organizmas ankstyvojoje vystymosi stadijoje yra daug sudėtingesnis nei žmogaus lytinės ląstelės iki apvaisinimo. Nepanaudotos žmogaus lytinės ląstelės suyra ir būna pakeičiamos kitomis. Tuo tarpu žmogaus vaisius milžinišku greičiu ruošiasi pilnaverčiam gyvenimui nuo pat apvaisinimo momento. Jau ketvirtos nėštumo savaitės pradžioje pradeda plakti širdis – naujo žmogaus širdis.

Rūpintis turėtume kiekvienu pradėtu vaiku tiek iki gimimo, tiek ir jam gimus.

Jau gimusių vaikų teisių apsauga yra itin didelės svarbos klausimas, kurio negalima palikti užmarštyje. Laimei, Lietuvoje yra įsteigtos tiek vyriausybinės, tiek nevyriausybinės struktūros, kurios pagal išgales rūpinasi gimusių vaikų teisių apsauga bei jų gerove.

Pradėti, bet dar negimę kūdikiai taip pat jau yra mūsų visuomenės dalis, dėl to jie turi teisę į apsaugą ir globą. Rūpestis jau gimusiais neturėtų mums trukdyti rūpintis ir tais, kurei dar negimė. Užsimezgęs žmogaus embrionas jau yra žmogus, tad neteisinga pasmerkti jį mirčiai vien dėl to, kad jis dar negimė, kad jo „gyvenamoji vieta“ yra kita nei tų, kurie jau gimę. Gaila, kad ne kiekvienas pradėtas vaikas yra norimas ir laukiamas, bet tai nereiškia, jog turime teisę jų atsikratyti. Pažangi ir sveika visuomenė  rūpinasi visais savo nariais, o ypač pačiais silpniausiais.

Šiandien net gi nelegalūs abortai atliekami gydytojų kabinetuose, laikantis visų medicininei procedūrai taikomų reikalavimų. Abortas moters sveikatai kenkia ne dėl to, kad jis yra nelegalus, bet dėl to, kad jis nutraukia gyvybę moters įsčiose esančiam jos kūdikiui. Nesvarbu ar abortas yra legalus ar ne, moteris vis tiek patiria psichologinę traumą. Tai įrodo gausūs tyrėjų surinkti faktai.

Abortas aiškiai pakenkia moterų psichiniam stabilumui: 60% moterų po aborto labai rimtai galvojo apie savižudybę, 28% mėgino tai padaryti, o pusė mėginusių nusižudyti moterų tai padaryti bandė du ar daugiau kartų. 44% visų ištirtų moterų po aborto 8 savaites skundėsi įvairiais nervų sistemos sutrikimais, 36% sutriko miegas, 31% graužėsi dėl savo apsisprendimo daryti abortą, 11% buvo paskirti psichotropiniai vaistai. Kanadoje atlikta studija parodė, kad per 5 metus 25% abortą patyrusių moterų lankėsi pas psichiatrą, tuo tarpu kontrolinėje grupėje tokių moterų buvo tik 3%. Pakartotinė aborto procedūra taip pat kelią grėsmę vėlesniems nėštumams, nes pakyla priešlaikinio gimdymo tikimybė, kaip ir tikimybė susirgti krūties vėžiu.

Kartais teigiama, jog pasidaryti abortą statistiškai yra mažiau pavojinga negu gimdyti, nes gimdymo metu gali kilti įvairių komplikacijų. Nuoseklūs ilgalaikiai moksliniai tyrimai rodo, jog abortą pasidariusių moterų mirtingumas reikšmingai didesnis už gimdymą pasirinkusių moterų mirtingumą netgi praėjus dešimčiai metų po to įvykio. Rinktis gyvybę – geriausias kelias į sveiką gyvenimą.