Dr. Vytas Jankauskas. Gyvybė realiatyvumo amžiuje

Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame nebeliko dorybių ir jas pakeitė vertybės. Tačiau vertybės yra tokios sąlyginės, kad sunkiai išeina suprasti, apie ką jos yra. Galima galvoti, kad viltis, meilė ir tikėjimas jau nebėra tai, į ką galima orientuotis. Viskas realiatyvu. Tiesa yra sąlyginė, ji nieko nebegali mums pasakyti apie pasaulį, apie visuomenę, apie mus pačius. Mes priprantame viską vertinti iš savosios perspektyvos. Tokie yra šiuolaikinės visuomenės ir minties dėsniai. Kuomet sėdint prie stalo tenka ilgai diskutuoti, ar tiesa apskritai egzistuoja, tuomet susimąstai, jog šis klausimas nėra toks elementarus.

Šiais laikais yra sukurta begalė tiesų. Tai ir meninė, ir intelektualinė, ir mokslinė tiesa. Ir jos tarpusavyje neturi nieko bendro. Meninė ir mokslinė tiesa gali funkcionuoti tam pačiam pokalbyje, tačiau kaip skirtingi poliai. Ir čia nebėra susisiekiančiu indu. Bandymas jas sujungti yra neįmanomas, nes vienas kalba apie pamatuojamus duomenis, kitas kalba apie jausenas. Ir nei vienas negali matyti pilno vaizdo.

Jeigu mes grįžtume prie Vakarų civilizacijos pagrindų, juose buvo užkoduota viena paprasta taisyklė – pasaulis nėra tik materija, o šalia materijos funkcionuoja ir dvasinis pasaulis. Kaip galima išmatuoti dvasinį pasaulį? Kaip galima pajausti dvasinį pasaulį?

Matuodami pasaulį mes turime susitaikyti su duotybe. Dvasia negali būti patalpinama į kilogramus, metrus, paskalius ar niutonus. Gamtos mokslų instrumentai čia netinka, nes dvasinis pasaulis nepasveriamas ir neišmatuojamas. Todėl gamtos mokslai, jeigu jie atviri tiesai, jaučia nuolatinį stygių ir nepakankamumą.

Bandydami suvokti meninę tiesą, mes suprantame, kad yra kažkas, ko negalime įžodinti. Ir tuomet pradeda funkcionuoti energijos, zodiakai, naujieji amžiai ir kiti parametrai. Net didžiųjų meninkų darbuose mes galime ieškoti kažko, kas tampa sudėtingiau už pojūčius ir mums kalba apie kažką, kas išeina už pažinaus pasaulio ribų.

Taigi, mes esame įpratę vertinti pasaulį, remdamiesi tuo, ką galime paliesti, pamatuoti ar net pajausti. Tačiau tiesą mes paliekame kažkam, kas yra už mūsų. Iš tiesų, tai yra žymiai paprasčiau, negu paimti ir atstovėti poziciją, jog yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Ir visa tai turi vardą.

Šiomis dienomis mums nesudėtinga atpažinti, kad pasaulis yra pasikeitęs. Jis spartesnis, dinamiškesnis, greitesnis. Tačiau ar jame daugiau tiesos? Tiesą mes galime sureliatyvinti, ir pasakyti, kad ji nebereikalinga. Tačiau ar tikrai taip yra?

Žmogus gali nesudėtingai suprasti, ką jis jaučia, patiria ir turi sąveiką su pasauliu. Tai, kas anksčiau buvo suprasta kaip duotybė, dabar tampa pagrindų pagrindu. Žmogus kvėpuoja. Jeigu jis kvėpuoja, jis gyvena terpėje, kuri turi objektyviai egzistuoti. Neaiškiai, aptakiai žmogus pradeda orientuoti, kad jo kvėpavimas išduoda tai, jog jis nėra atsitiktinumas.

Žmogus kvėpuodamas jau yra terpėje, kuri kažkokiais būdais pamatuojama. Jis turi suvokimą apie orą, kurio nemato. Dar daugiau, jis turi suvokimą apie vakuumą, kuris apskritai yra tuštuma. Kaip tai suvokti? Yra oras, yra tuštuma, o vizualiai tai nesiskiria. Kaip reikia tai vertinti? Ir žmogus neturi atsakymo. Yra tik nuomonės, yra tik teisybės, bet čia nėra tiesos.

Ką tuo norėta pasakyti? Žmogus praradęs orientyrus ir nežino, kaip susigaudyti šių dienų pasaulyje. Jis tiesiog bando kabintis už to, ką mato. Tačiau jeigu tiesa yra tai, kas nėra matoma? Jeigu žmogus negali įžvelgti, už ko tuomet kabintis? Tuomet belieka viską sureliatyvinti. Ar tame galima įžvelgti kažką vertingo?

Nesant tiesos, nesant tvirtos atsparos taško, mąstant sąlyginėmis kategorijomis, lieka vienintelis dalykas, ką verta puosėlėti. Tai gyvybė. Netikėta, bet taip yra. Mes žinome, kad ne kartą istorijoje nematant alternatyvų, buvo sunaikinta savoji gyvybė. Tai atvejai, kuomet nėra tikėjimo ne tik pasauliu, bet ir savimi. Bandymas susivokti baigiasi tuo, kad niekas nebėra svarbu ir viskas yra pasmerkta. Tai žiauri šiuolaikybės grimasa, kuri pamina gyvybės vertę ir paverčia ją žaidimo objektu. Taip, mes galime taip gyventi, tačiau tai gali tęstis tik labai trumpai. Kol neturime tokios patirties, kuri mus sukrėstų.

Ar kas nors bandė įžengti į vėžininkų palatą? Ten žmonės, mylintys gyvenimą, visomis išgalėmis kabinasi į šį pasaulį ir bando išsaugoti gyvybę. Kasdienybė, pripildyta baimės ir vilties vienu metu. Kasdienybė, kuri signalizuoja, kad vienintelis iš tiesų svarbus šių dienų dvelksmas susijęs su žmogaus gyvybe. Ir tai yra tai, už ko žmonės kabinasi.

Šiandienos kultūroje, kur viskas tapo reliatyvu, ar turime ką ginti? Atrodo, kad nėra už ko kabintis. Dievo mes neapginsime. Jį galima tik paskelbti. Todėl vienintelis šių dienų gynimo objektas –gyvybė. Gyvybė tų, kurie dar negimė ir negali apsiginti. Gyvybė tų, kurie jau pavargo ir nebeturi jėgų gyventi. Kalba sukasi apie galimybę. Galimybę ateiti į pasaulį, galimybę išbūti jame oriai iki pat savo natūralios gyvenimo pabaigos.

Atrodo, kad tai yra spekuliacija. Koks pasaulis, koks orumas? Tačiau tai yra galimybės. Galimybė gimti. Galimybė pabaigti savo gyvenimą oriai, patiriant visus gyvenimo ir senatvės tarpsnius. Galimybė realizuoti save iki galo.

Atrodo, kad reliatyvios tiesos pasaulyje neturime ko ginti, tačiau yra priešingai. Gyvybė yra tai, ką verta apsaugos nuo pradėjimo iki pabaigos. Tam kad asmuo galėtų ne tik ateiti į pasaulį, išsiskleisti, tačiau taip pat ir pabaigti savo dienas oriai, neskubinamas, patirdamas tai, ką jam būtina patirti. Gyvybė tampa nebe abstrakcija. Ji tampa konkretybe, kuri yra vienintelė reliatyvaus pasaulio vertybė. Tai kodėl norima ja manipuliuoti?

Dalintis

Facebook
Twitter
LinkedIn