Alina Liepinaitienė. Akušerė, Lietuvos akušerių sąjungos viceprezidentė, Europos akušerių asociacijos valdybos narė, Norvegijos Bergeno-Trumso paauglių sveikatos priežiūros centro akušerė-ekspertė, VDU doktorantė ir mokslo darbuotoja, SMK Aukštosios mokyklos sveikatos priežiūros tyrimų centro vadovė
Gyvybė yra daugiau nei žmogaus gimimo momentas. Ji apima santykį su savimi, kitu žmogumi, šeima, atsakomybe, Tautos išlikimu ir ateitimi. Kai visuomenė išmoksta kalbėti apie gyvybę ne baimės, kaltinimo ar konflikto kalba, atsiranda daugiau erdvės supratimui, brandai ir pagarbai kiekvienam žmogui.
Gyvybės vertė atsiskleidžia kasdien: gebėjime saugoti silpnesnį, išgirsti pasimetusį, palaikyti šeimą ir padėti jaunam žmogui suprasti, kad jo sprendimai turi prasmę bei pasekmes. Tai nėra vien asmeninis klausimas. Tai bendros kultūros klausimas – kokią visuomenę kuriame ir kokias vertybes perduodame vaikams.
„Gyvybė tampa saugesnė tada, kai apie ją mokomasi kalbėti atvirai, pagarbiai ir be baimės“ – teigia A. Liepinaitienė
Supratimas prasideda šeimoje
Pirmoji vieta, kur vaikas susipažįsta su pagarba gyvybei, yra šeima. Joje jis patiria rūpestį, saugumą, priėmimą ir atsakomybę už kitą. Vaikai mokosi ne vien iš žodžių – jie stebi, kaip suaugusieji kalba apie sunkumus, kaip sprendžia konfliktus, kaip reaguoja į kitokį žmogų, į silpnumą, ligą ar gyvenimo iššūkį.
Tėvų vaidmuo šioje srityje yra ypatingas. Atviras pokalbis apie kūno pokyčius, emocijas, draugystę, santykius, pagarbą riboms ir atsakomybę padeda vaikui augti su didesniu vidiniu saugumu. Kai šeimoje nėra gėdos klausti, lengviau išvengti tylos, kuri dažnai palieka jauną žmogų vieną su klaidinga informacija, spaudimu ar neapgalvotais sprendimais.
„Vaikui svarbu ne tik išgirsti atsakymą, bet ir žinoti, kad jis turi žmogų, į kurį gali kreiptis su bet kuriuo klausimu“ – teigia A. Liepinaitienė
Šeimos ugdymas taip pat svarbus kaip ir vaikų bei paauglių ugdymas. Tėvams ne visuomet lengva pradėti jautrius pokalbius, parinkti tinkamus žodžius ar suprasti, ką jų vaikai jau žino iš interneto ir bendraamžių. Todėl tėvystės stiprinimas, bendruomenių palaikymas ir aiški informacija šeimoms padeda auginti ne tik labiau pasitikinčius tėvus, bet ir saugesnius vaikus.
Mokykla – vieta klausimams
Mokykla yra viena svarbiausių erdvių, kur jaunas žmogus gali gauti patikimą, amžių atitinkančią informaciją ir išmokti kalbėti apie jautrius klausimus atsakingai. Gyvybės tema mokykloje nėra vien biologijos pamoka. Ji susijusi su žmogaus orumu, pagarba savo ir kito kūnui, emocine sveikata, santykiais, atsakingais pasirinkimais ir gebėjimu laiku kreiptis pagalbos.
Važiuodama į mokyklas ir susitikdama su jaunais žmonėmis, matau, kiek daug jiems reiškia paprastas, nuoširdus ir nevertinantis pokalbis. Jaunimas turi klausimų, kurių ne visuomet užduoda tėvams ar mokytojams. Jie nori suprasti, kas vyksta su jų kūnu ir emocijomis, kaip atpažinti spaudimą, kur baigiasi pagarbus santykis ir prasideda manipuliacija, kodėl svarbu gebėti pasakyti „ne“ ir kodėl atsakomybė nėra laisvės priešingybė. Paaugliams kartais įdomiau netgi kalbėti ne apie gyvybę, o apie mirtį, įskaitant abortus“.
Tokie susitikimai rodo, kad ugdymas neturi būti paskaita „iš viršaus“. Jis gali būti pokalbis, kuriame leidžiama klausti, abejoti ir ieškoti atsakymų. Jauniems žmonėms svarbu jausti, kad jų patirtis nėra nuvertinama, o jautrūs klausimai nėra tabu.
Žinios padeda išvengti dramatiškų pasirinkimų
Kai žmogus supranta gyvybės raidą, savo kūną, santykių prasmę ir galimas sprendimų pasekmes, jam mažiau tenka susidurti su situacijomis, kuriose atrodo, kad pasirinkimas lieka tik tarp kraštutinumų. Žinojimas padeda ne tik išvengti neplanuotų ir emociškai sunkių aplinkybių, bet ir anksčiau atpažinti, kada reikia pagalbos. Kai jaunimas supranta, kad kiekvienas žmogus yra brangiausias turtas, o berniukų ir mergaičių tarpusavio santykiai yra puoselėtini ir gerbtini, kad savęs dovanojimas vienas kitam turėtų kilti santuokoje arba mažų mažiausiai iš meilės ir didelės atsakomybės prieš vienas kitą – be galo daug krizinių situacijų būtų galima išvengti, ypač tų kuriose iškyla klausimas tarp gyvybės -gimimo ir mirties.
Todėl kalbėjimas apie gyvybę yra ir prevencija, ir stiprinimas. Jis padeda jauniems žmonėms suprasti, kad atsakingas elgesys nėra draudimų rinkinys. Tai gebėjimas rūpintis savo sveikata, gerbti kitą žmogų, atpažinti savo ribas ir atsakingai priimti sprendimus.
„Kai mokomės pagarbiai elgtis su gyvybe, nebelieka poreikio spręsti, kuri gyvybė verta apsaugos. Atsiranda supratimas, kad gyvybė nuo pat pradžių yra vertybė“ – teigia A. Liepinaitienė
Svarbu, kad ši žinia būtų perduodama ne grasinant ar menkinant, bet pasitikint jaunu žmogumi. Brandos ugdymas padeda jaunuoliui ne tik įsiminti faktus, bet ir formuoti vidinį vertybinį pagrindą. Būtent jis vėliau padeda priimti atsakingus sprendimus net tuomet, kai aplinkybės sudėtingos.
Gyvybės kultūra kuriama kartu
Pagarba gyvybei gimsta bendradarbiaujant šeimai, mokyklai ir bendruomenei. Kai tėvai kalbasi su vaikais, mokytojai kuria saugią atmosferą, o visuomenė nebijo jautrių temų, jaunas žmogus gauna vientisą žinutę: tavo ir kito gyvenimas yra vertingas, tavo klausimai svarbūs, o tavo sprendimai gali būti brandūs. Tu mums rūpi!
Gyvybę sauganti visuomenė nėra ta, kuri tik reikalauja. Tai visuomenė, kuri paaiškina dalykus pagarbiai ir jautriai, lydi, ugdo ir palaiko. Ji supranta, kad pagarba gyvybei prasideda nuo paprasto dalyko – nuo gebėjimo kitame žmoguje matyti ne problemą, o asmenį – patį žmogų, turintį orumą, istoriją ir ateitį.
Kviečiame visus, kuriems svarbi kiekviena gyvybė, dalyvauti Žygyje už gyvybę rugsėjo 26 d. Vilniuje, 12:30 val. prie M. Mažvydo bibliotekos.