Sveiki visi!
Esame Laurynas ir Birutė Staniai. Šiandien esame čia tam, kad švęstume gyvybę. Mus pakvietė pasidalinti savo supratimais apie gyvybę, kuriuos įgijome per asmeninę patirtį – savo gyvenimo kelionėje.
Toliau pasakojimą tęsia Birutė…
Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės turėjau vieną keistą svajonę – nebūti, nusižudyti. Būdama ketverių metų dažnai žaisdavau žaidimą „Ar myli mane labiau negu…?“, vardindama įvairiausius daiktus. Kartais save žalodavau šalčio „terapijomis“.
Kai buvau ketvirtoje klasėje, mama man pripažino priežastį – ji planavo man atlikti abortą, buvo sutarusi vizitą. Atsiprašė.
Kodėl aš, dar maža būdama, elgiausi taip, tarsi kažką žinočiau, nors niekas man nieko nebuvo sakęs? To, mamos sprendimo metu buvau tik 2-3 centimetrų dydžio, mano smegenys dar nebuvo suformavusios. Tačiau buvo siela. Joje likęs randas visada man sakė tiesą.
Kada į žmogaus kūną ateina siela? Kodėl skirtingos šalys nurodo skirtingus terminus, iki kada galima abortuoti tą ,,dar ne žmogų“? Aš tikiu, kad nuo pat pradžios buvau aš.
Man abortų klausimas nėra politinis – tai mano mirties ir gyvybės klausimas.
Noriu pasakyti ačiū savo mamai, kuri leido man gyventi. Ačiū, mama!
Nors tik prieš pusmetį buvai pagimdžiusi seserį, nors neturėjai palaikymo ir šis baisus sprendimas buvo paliktas ant tavo vienos pečių – tu rinkaisi klausyti savo širdies balso. Tu ieškojai mažiausio šiaudo, į kurį būtų galima įsitverti, ir tau užteko atsitiktinės moters padrąsinimo.
Ačiū, kad atšaukei mano aborto laiką.
Ir štai – mano gimimo diena. 1999 m. spalio 4 d. (red. pastaba, simboliškai sutampanti su „Žygis už gyvybę“ 2025 m. spalio 4 diena).
Šiandien, išgydyta Dievo meilės patirties, aš neapsakomai džiaugiuosi, kad esu.
Pasakojimą tęsia Laurynas…
Prieš ketverius metus iš Vilniaus išsikraustėme į tėviškę pildyti savo svajonių. Kūrėme ūkį, remontavome jaukų namelį, laukėmės dukrelės – Sofijos. Kas vakarą skaitydavau jai pasakas apie ežiuką ir meškiuką, palinkęs prie žmonos pilvo.
Deja, vieną akimirką visa ši idilė dužo kartu su automobilio stiklais. Patekus į avariją, Birutės gimda plyšo, o placenta atšoko. Mūsų Sofijos, aštuonių mėnesių gyvybė, užgeso jos motinos įsčiose.
Lyg to būtų maža, netrukus patyrėme dar kelis skaudžius smūgius. Pora dienų po avarijos paskambinau į ligoninę paklausti, kada galėsime atgauti vaiko kūnelį. Sužinojau, kad ji išvežta į morgą, kur atliks skrodimą – mirties priežasčiai nustatyti, nors ji buvo visiškai akivaizdi. Tai reiškė, kad jos mažytis kūnelis bus suraižytas skalpeliu ir vėl susiūtas – tik dėl protokolo, formalumo, dėl popieriaus.
Kita situacija – ligoninės socialinė darbuotoja Birutę guodė ir sakė, kad valstybė kūdikio netekusioms šeimoms, kaip užuojautos ir paguodos ženklą, dovanoja rūbelius ir karstelį laidotuvėms. Kitą dieną nuvažiavau į morgą pasitikslinti, kaip viskas vyks: kaip atgausiu dukrytės kūną, kaip pasiruošti laidotuvėms. Man buvo pasakyta, kad karstelio nebus, o kūnelis bus atiduotas paprastoje dėžutėje – maždaug batų dydžio.
Laidotuvių rytą atvykau ir man padavė Sofiją ne dėžutėje, kuri buvo „maždaug batų dydžio”, o tikrąja to žodžio prasme – panaudotą vyriškų „lakierkinių“ batų dėžutę, dar ir per trumpą jos ūgiui…
Ši patirtis apnuogino Lietuvos įstatymų spragas bei valstybės požiūrį: jei vaikas miršta įkvėpęs bent lašelį oro – šeimai priklauso paguoda, rūpestis, parama. Bet jei vaikas miršta įsčiose – tarsi jų skausmas mažesnis. Bet juk įsčiose gali mirti ir pilnai išnešiotas kūdikis. Tuo tarpu vos 5 mėnesių kūdikėliai šiandien išgyvena. Ar galima vieną laikyti žmogumi, o kitą – ne?
Ačiū Dievui, viskas nesibaigė taip tamsiai.
Laidotuvės buvo be galo gražios ir šviesios – išlydėjome Sofiją kaip tikrą princesę. O ir mes patys, artimųjų ir Bažnyčios bendruomenės palaikomi, gana greitai atsistojome ant kojų.
Birutė prisimena…
Laukdamasi Sofijos net 2 mėnesius ignoravau šį faktą, bijojau džiaugtis, galvodama kad vėl apsigausiu. Nenorėjau rizikuoti. Prieš Sofiją netekau kūdikėlio 7 savaitėje. Jį nusprendėme pamiršti. Mes dar nesupratome, kad žmogaus kūnas negali vystytis be sielos – taip kaip statybininkai nepradeda statybų, neturėdami architekto brėžinių.
Bėgdami nuo skausmo, bandėme save įtikinti, kad ten sielos nebuvo, tik kažkokia biologinė inercija. Tai ir pasėjo širdyje didelę baimę kitiems nėštumams.
Tačiau susidūrę su Sofijos atmetimu ir paniekinimu, kai jos gyvybės vertė buvo matuojama įkvėpto oro faktu, patiems teko iš naujo permąstyti, savo ankstesnįjį mąstymą – žmogaus vertės matavimą jo dydžiu.
Ir taip galiausiai Sofija išėjusi į mūsų širdis sugrąžino kitus du vaikelius, kuriuos praradome persileidimų metu, priėmėme juos ir suteikėme vardus.
Rašytojas C. S. Lewis knygoje „Skausmo problema“ rašo: „Dievas mums šnabžda mūsų malonėje, kalba sąžinėje, bet šaukia skausme.“
Šiandien esame dėkingi Dievui už tą skausmingą prakalbėjimą, kuris į mūsų gyvenimą atnešė ramybę, tiesą ir džiaugsmą.
Mes, būdami trijų vaikų tėvai ir tai žinodami, bei turėdami su jais santykį esame daug laimingesni negu tada, kai nežinojom ir bandėm juos užmiršti.
Branginkime gyvybę ir saugokime ją.