Šiemet Lietuvoje, Vilniuje vyko pirmasis „Žygis už gyvybę“ . Nors teisingiau būtų jį vadinti jau antruoju.
Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos medikai labai aiškiai suprato, jog būtina atsikratyti ir vyravusio komunistinio požiūrio į žmogaus orumą bei gyvybę. Todėl dar 1994 metais balandžio 30 d. minint Pasaulinę gyvybės dieną Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ iniciatyva Vilniuje gausi dalyvių eisena nusidriekė nuo Katedros aikštės iki Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri anuomet buvo (dėmesio!) viena iš renginio organizatorių.
Deja, užuot stiprinus gyvybės apsaugą, demografinės krizės akivaizdoje teikus visokeriopą pagalbą šeimoms, ypač susiduriančioms su krizinio nėštumo situacijomis, pasirinktas priešingas kelias – vadinamuoju Reprodukcinės sveikatos įstatymu planuojama visų mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti abortus. „Nėra žmogaus, nėra problemos“ – kaip tai istorijoje girdėta ir patirta!
Vis dėlto Lietuvoje yra daug žmonių, kurie supranta, kad žmogaus gyvybės vertė yra pamatinė, nekintanti ir prigimtinė. Būtent todėl neabejingi piliečiai susitelkė ir išėjo į gatves – ne protestuoti ar rėkti, bet taikiai ir jautriai liudyti gyvybės svarbą, meilę vaikams, kalbėti apie vis dar egzistuojantį institucinį smurtą, įstatymus, abejingumą žmogaus gyvybei bei orumui.
Susirinkusieji prašo elementarios pagarbos ir apsaugos žmogaus gyvybei, nepriklausomai nuo amžiaus ir būklės.
Medikės klausimas: „ar gimdysi?“ pastūmėjo abortui
„Žygio už gyvybę“ metu savo liudijimu dalijosi aborto išgyvenimą patyrusi ir dabar krizinį nėštumą patiriančias moteris konsultuojanti Krizinio nėštumo centro savanorė, psichologė Vilma Ramašauskaitė.
Ji neplanuotai ėmė lauktis būdama vos dvidešimties, neturėdama jokių pajamų, gyvendama pas tėvus.
„Nebuvau susimąsčiusi, kad turiu pasirinkimą iki tol, kol akušerė po apžiūros echoskopu patvirtino nėštumą ir paklausė: „ar gimdysi?“. Tuo metu buvau pasimetusi, besiblaškanti ir be jokio aiškaus vaizdo, kaip bus ateityje“, – kalbėjo ji.
Šiandien Vilma jau žino, kas yra psichologinė krizė. Tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka.
Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas.
„Nesigandink sau gyvenimo“ – tuometinio draugo sesuo rėkė jam telefonu. Šie žodžiai pasėjo abejonę. To užteko, kad bandymai ieškoti išeities gyvybės išsaugojimui pasisuktų nėštumo nutraukimo keliu.
„Norėjau nutraukti ne nėštumą. Norėjau nutraukti tą nežmonišką įtampą ir pasimetimą ir nustoti blaškytis“, – šiandien ji jau supranta tai, ko nesuprato tada. Ir ko niekas anuomet nepasakė ir nepaaiškino pasimetusiai studentei.
Deja, be Krizinio nėštumo centro savanorių, tokios psichologinės pagalbos moterims iki šiol niekas neteikia. Taigi, gyvybės išsaugojimui – lėšų nėra, bet abortams – taip. O gal kalba eina ne apie lėšas, gal norą?
Šiandien Vilma sako, kad nors jos vaikelis negimė, bet jis yra gyvas jos širdyje. Kaip ir tūkstančiai negimusių vaikų yra gyvi savo motinų širdyse ir, deja, skausme. Skausme, kuriam akli ir kurti politikai, stumiantys RSĮ.
Kaip keičiasi gyvenimas po aborto?
Kaip keičiasi gyvenimas po aborto? Vilma sako, kad dažnai tai būna tikras pragaras ir vardija daugybę jausmų:
„Tai neišreikšta širdgėla, slaptos ašaros, paguodos neradimas, nutrūkę santykiai su partneriu, pyktis, slegianti tuštuma, priklausomybės, savižudiškos mintys, užplūstantis liūdesys metinių metu, skausmas pamačius besilaukiančias moteris ar mažus vaikus, noras kuo greičiau vėl pastoti, tačiau niekaip neištrinami nesibaigiantys kaltės, gėdos ir pasmerkimo baimės jausmai…“
Jai iš emocinės bedugnės pakilti padėjo „Rachelės vynuogyno rekolekcijos“, kuriose ji surado kelią į atleidimą ir pagaliau vienuolika metų besitęsęs pragaras pasibaigė.
Šiandien Vilma padeda toms, kurios abejoja. Bijo. Nežino. Kenčia. Bet išdrįsta ateiti į Krizinio nėštumo centrą.
„Žinojimas, kas gali laukti nutraukus nėštumą, nebūtinai sulaikys nuo nėštumo nutraukimo, nes krizės metu nebelieka jokių ankstesnių žinių ar vertybių“, – teigia ji.
Tai nulemia mūsų fiziologija: kai veikia smegenų dalis, atsakinga už emocijas, silpniau veikia smegenų dalis, atsakinga už racionalų mąstymą ir sprendimų priėmimą.
Vilma pasakoja, kad labai dažnai moterys iš artimųjų girdi kažką panašaus į „sutiksiu su bet kokiu tavo sprendimu“.
Pasak jos, tai tik gražiai skambantys žodžiai. Realybėje moteris nors ir nebus pasmerkta, bet ieškoti išeities ir priimti sprendimą dažnai paliekama viena. Krizės akivaizdoje ji lieka be pagalbos, tad didėja rizika, pasiduoti bejėgiškumo, nevilties, baimės jausmams.
„Nemeluosiu – su pavydu prisimenu artimoje aplinkoje nutikusią situaciją, kai jauna besipykstanti pora kilo liftu į nurodytą aukštą nutraukti nėštumo. Prasivėrus lifto durims, jis pasiūlė: „O gal pabandom?“ To užteko, kad jie iš lifto neišliptų ir grįžtų atgal, susituoktų, susilauktų dviejų vaikų ir santuokoje nugyventų 20 metų. Kai artimasis atsiduria krizėje, svarbus kiekvieno iš mūsų palaikymas“, – sako Vilma.
Paprastas klausimas: o gal pabandom? – tai gali būti klausimas, atveriantis duris gyvybės išsaugojimui.
Šiandien valstybė nei medikų, nei institucijų lūpomis to neklausia. Klausia: „ar gimdysi?“
Miręs kūdikis grąžintas panaudotoje batų dėžėje
Itin sujaudina jaunos pedagogų, menininkų ir ūkininkų šeimos, Birutės ir Lauryno Stanių liudijimas. Jie neteko dukrelės, kai aštuntą mėnesį nėščia Birutė pateko į autoįvykį.
Jos kūnelį šeima atgavo sugrūstą į batų dėžutę, po skrodimo supjaustytą ir grubiai susiūtą. Nors mirties priežastis akivaizdi, autoįvykis, tačiau vis tik buvo atliktas skrodimas mirties priežasčiai nustatyti. Paradoksalu ir skaudu, kad skrodimas privalomas – bet žmogaus statuso suteikimas – ne.
Sunku patikėti, bet Lietuvos Respublikos įstatymuose vis dar įteisinta neteisybė, kai kūdikio žmogiškumas ar nužmoginimas priklauso nuo tam tikrų išorinių aplinkybių, o ne objektyvios tiesos – paties jo egzistencijos fakto.
Pavyzdžiui, visi neišnešiotukai, net nuo 22-23 savaitės gauna visą įmanomą gydymą bei slaugą, taip pat jiems išduodamas gimimo liudijimas, suteikiamas Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodas.
Kadangi Birutės ir Lauryno Stanių dukrelė nors ir buvo sulaukusi 32 savaičių amžiaus, bet mirė ne gimdykloje, mirė taip ir nespėjusi įkvėpto oro, tai ji viso to negavo. Socialinė darbuotoja pasakė, kad „jeigu ji būtų prieš mirtį įkvėpusi oro, gautų karstelį ir drabužėlius laidotuvėms“ – kaip ir kiti kūdikiai, kurių neteko tėvai. Bet „kadangi ji mirė taip ir neįkvėpusi – mes jos kūnelį atgavome panaudotoje batų dėžėje“, – apie institucinį smurtą ir nepagarbą gyvybei liudijo Staniai.
Gimė, nes nepažįstama moteris tiesiog padrąsino
Jautri ir pačios Birutės atėjimo į pasaulį istorija. Ji gimė, nes jos mama, jau apsisprendusi abortui, sulaukė atsitiktinės moters palaikymo. Jei ne vienas nepažįstamosios klausimas… šiandien Birutės tiesiog nebūtų.
„Tikiu, kad aš nuo pačios pradžios buvau aš. Todėl man aborto klausimas nėra politinis klausimas – tai mano gyvybės ir mirties klausimas“, – liudijo ji.
Jauna moteris atvirai kalbėjo apie savo vaikystę, kai, būdama visai maža mergaitė, visaip žalojo savo kūną, svajojo nusižudyti.
Mama, tai matydama, kai mergaitė buvo ketvirtoje klasėje, prisipažino, kad buvo jau užsiregistravusi abortui, atsiprašė dukters.
„O juk to mamos sprendimo metu aš buvau tik poros centimetrų dydžio, nebuvo susiformavusios smegenys… Bet buvo siela, kurioje likęs randas man visada sakė tiesą,“ – kalbėjo Birutė.
„Žygio už gyvybę“ scenoje B. Stanienė padėkojo savo mamai, kuri, nepaisydama itin sudėtingų šeimos aplinkybių, leido jai ateitį į gyvenimą:
„Ačiū, mama. Nors tik prieš pusmetį buvai pagimdžiusi mano sesę, nors neturėjai palaikymo, ir šis baisus sprendimas buvo paliktas tau vienai, tu rinkaisi klausyti širdies balso. Tu ieškojai šiaudo, už kurio būtų galima nusitverti, ir tau užteko vieno atsitiktinės moters padrąsinimo. Ačiū, kad atšaukei mano aborto laiką.“
Todėl jauna šeima kvietė apmąstyti, kas yra žmogaus gyvybė, kokią vieta ji užima mūsų sąmonėje ir sprendimuose. Juk tai žmogiško orumo klausimas, nepriklausantis nuo religinių ir filosofinių įsitikinimų.
Ne todėl, kad noriu, bet todėl, kad taip reikia
Krizinio nėštumo centro įkūrėja ir jau dvylika metų jam vadovaujanti Zita Tomilinienė kalbėjo, jog jos patirtis rodo, kad labai dažnai moterys sprendimą nutraukti nėštumą priima dėl artimųjų spaudimo ar palaikymo stokos, bet ne todėl, kad to nori pačios.
„Tačiau po aborto gyvenimas nebūna toks pat. Tai skaudi patirtis, su kurios pasekmėmis susidoroti moteris paliekama viena,“ – apie nutylimas realijas kalbėjo ji.
Ji ragino aplinkinius nebūti abejingais šalia esančioms besilaukiančioms ar jau vaikelio susilaukusioms moterims, tėčiams, šeimoms – kartais užtenka gero žodžio ar paprastos materialinės paramos.
Galbūt laikas ir politikams liautis kartoti tuos pačius melus ir stereotipus apie moters teisę rinktis, įstatymu įvirtinant tik vieną išeitį – abortą.
Jei kam nors atrodo, kad abortas yra pagalba moterims, kurkite tam skirtą paramos fondą. Kodėl valstybės lygmeniu mums siūlomas tik vienas, neva vienintelis įmanomas sprendimas? Juk galime rinktis gyvenimą.
O gal vis tik pabandom?