Ramūnas Aušrotas – Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas
„Ne tu nešioji, ne tu gimdai, ne tu maitini – tai ir ne tavo reikalas.“
Ši frazė, vis dažniau skambanti viešose diskusijose apie abortą ir reprodukcines teises, kelia esminį klausimą: ar vyras iš tiesų turi būti pašalintas iš diskusijos apie gyvybę, kurios pradžioje jis dalyvauja?
Diskusijos dėl Reprodukcinės sveikatos įstatymo verda – politikai, ekspertai, žiniasklaida aktyviai aptarinėja, kaip turėtų būti reguliuojamas moters pasirinkimas nutraukti nėštumą. Tačiau stebina viena detalė: apie įstatymą, kuris iš esmės kalba apie naujos gyvybės pradžią, diskutuoja beveik vien tik moterys. Lyg vyras šioje temoje neturėtų nei balso, nei atsakomybės, nei teisės būti išgirstas.
Ir štai čia norisi atvirai paklausti: kaip tai nėra vyrų reikalas?
Vyras – gyvybės pradžios bendrakūrėjas
Nauja gyvybė neprasideda „nekaltu prasidėjimu“. Ji neprasideda nuo gimdymo. Ji prasideda nuo dviejų žmonių – vyro ir moters – sprendimo arba veiksmo. Netgi garsios mūsų visuomenės poros, kurios viešai dalijasi apie „gyvybės stebuklą“, dažnai užmiršta paminėti, kad šis stebuklas atsirado tik dėl trečio, dažnai anoniminio, dalyvio – spermos donoro.
Tėvystė, pasak Tomo Akviniečio, prasideda ne nuo gimdymo, o nuo pradėjimo. Nuo pirmosios biologinės jungties. Tai esminė, prigimtinė vyrų atsakomybės ir dalyvavimo dalis. Ir šio fakto nepripažinimas – tai ne šiuolaikinės teisės pažanga, o ideologinė klaida.
Sąmoningas vyrų ištrynimas?
Šiuolaikinėje kultūroje, kuri dažnai grindžiama radikalaus feminizmo idėjomis, vyro pašalinimas iš diskusijos apie abortą nėra atsitiktinis. Jis – patogus. Ištrinant vyrą, nebelieka bendros atsakomybės, o diskusija tampa vienašališka – „mano kūnas, mano sprendimas“. Visa ideologinė schema griūva, jei pripažįstame, kad gyvybės atsiradime dalyvauja du asmenys, ne vienas.
Aborto teisės istorinis kontekstas rodo, kad jos atsirado kaip moters emancipacijos iš „vyro pavergimo“ priemonė. Tačiau tuo pat metu abortas tapo vadinamuoju „collateral damage“ – neišvengiama, bet skaudžia kaina, kurią dažnai sumoka ne tik vaikas, bet ir pati moteris. O vyras? Jis dažnai net neturi galimybės apie tai sužinoti.
Kai teisė ignoruoja vyrą
Vienas ryškiausių pavyzdžių – JAV Aukščiausiojo Teismo byla „Planned Parenthood v. Casey“ (1992 m.). Teismas pripažino, kad sutuoktinio informavimas apie abortą yra perteklinis reikalavimas, pažeidžiantis moters teises. Kitais žodžiais – vyras, net jei yra teisėtas sutuoktinis ir būsimo vaiko tėvas, neturi net teisės būti informuotas.
Ši praktika, deja, nesvetima ir Lietuvoje. Sprendžiant dėl vaiko operacijos reikia abiejų tėvų sutikimo. Gaunant šeimos paskolą – taip pat. Tačiau sprendžiant dėl naujai užsimezgusios gyvybės – pakanka vienos pusės valios. Kodėl šioje, pačioje esmingiausioje, situacijoje vyras tampa nereikšmingas?
Kai vyrų nėra – lieka vienišos dramos
Yra žinoma, kad moterys, kurios jaučia artimųjų, ypač vyro, palaikymą, kur kas rečiau renkasi abortą. Tačiau viešojoje erdvėje šis faktas nutylimas. Kodėl? Nes jis nepatogus ideologiniam naratyvui, kuriame vyras privalo būti tylesnis, nuolankus ir atsitraukęs.
Dar svarbiau – moksliniai duomenys. 2023 m. Cureus žurnale paskelbta studija atskleidė, kad net 43 proc. moterų, kurios pasidarė abortą, teigė, jog jų sprendimas prieštaravo jų vertybėms ir moraliniam įsitikinimui. Kitaip tariant – jos veikė prieš savo sąžinę. Filosofiškai tai laikoma viena skaudžiausių žalos formų žmogui. Jei tiek daug moterų patiria tokį vidinį konfliktą – kodėl apie tai nekalbama?
Abortas – ne išsilaisvinimas, o konfliktas su savimi
Moterys, kurios tiki, kad abortas ar sterilizacija padės išsilaisvinti iš „vyriškos įtakos“, dažnai patiria priešingą efektą. Neapykanta, kuri turėtų „nutraukti ryšį“, jį tik sustiprina. Aborto pasekmės – tiek psichologinės, tiek dvasinės – dažnai lieka nutildytos, bet neišnyksta. Ir tai yra drama, kurią moteris dažnai išgyvena viena.
Tėvystės teisės – prigimtinės
Pagal europinę teisinę tradiciją, kilusią iš Napoleono kodekso, tėvų teisės yra neatšaukiamos. Sovietinė teisė šį principą naudojo baudimui, tačiau pats principas yra universalus: jei gyvybė atsirado tavo dėka – tu turi už ją atsakyti. Ir turi teisę dalyvauti jos kelyje.
Tėvystė nėra suteikiama įstatymu – ji atsiranda nuo pirmosios gyvybės akimirkos. Ir tai – ne politinis, ne teisinis, bet prigimtinis faktas.
Ar vyrui neleidžiama būti tėvu?
Kai vyras neturi teisės net būti informuotas apie aborto faktą, kai jo nuomonė laikoma pertekliniu balastu, kyla rimtas klausimas: ar mes, kaip visuomenė, iš tikrųjų rūpinamės gyvybe? Ar mes vis dar tikime, kad šeima yra dviejų žmonių atsakomybė? Ar pasirinkimo laisvė gali būti tik vienos pusės laisvė?
Jeigu vyras negali būti tėvu nuo pat pradžios – jis tampa tik šešėliu. O kartu su juo šešėlyje atsiduria ir visa mūsų visuomenės atsakomybė už gyvybę.
Pabaigai
Šiandien, kai kalbame apie teisę pasirinkti, metas paklausti: kada pradėsime kalbėti apie teisę dalyvauti? Ne kontroliuoti. Ne nurodinėti. O tiesiog būti – tėvu. Nes gyvybė, jei ji iš tiesų mums rūpi, turi jungti, o ne skaldyti.