LT. Šiame straipsnyje analizuojamos žmogaus teisės į gyvybės apsaugą garantijos žvelgiant iš Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės ir Romos Katalikų Bažnyčios kanonų teisės perspektyvų. Tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas negimusio žmogaus teisės į gyvybę apsaugos problematikai. Straipsnyje konstatuojama, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. Įsakymo Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ pakeitimo“ neturi tinkamo įstatyminio pagrindo, o Baudžiamojo kodekso normos, numatančios atsakomybę už neteisėtą abortą ar privertimą darytis neteisėtą abortą, visiškai nesaugo negimusio žmogaus gyvybės. Tyrime plačiau atskleidžiama, kodėl toks reguliavimas negali būti laikytinas atitinkančiu Konstituciją, kuri numato privalomas sąlygas įstatymų leidėjui ir valstybės institucijoms dėl žmogaus gyvybės apsaugos reglamentavimo. Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad kanoninė teisė įtvirtina papildomą atsakomybės rūšį už žmogaus, inter alia negimusio žmogaus, nužudymą. Ši atsakomybė konstitucinėje doktrinoje priskirtina religijų normų, saugančių žmogaus teisę į gyvybę, grupei. Raktažodžiai: abortas, nėštumo nutraukimas, mirties bausmė, konstitucinės teisės į gyvybę apsauga.
EN. Problems of protection of the human right to life in Lithuania: constitutional and canonical perspectives
This article analyses the guarantees of the human right to the protection of life from the perspectives of the constitutional law of the Republic of Lithuania and the canon law of the Roman Catholic Church. The main focus of the study is on the issue of the protection of the right to life of the unborn. The article concludes that the Order of the Minister of Health of 12 August 2022 “On the amendment of the Order of the Ministry of Health of the Republic of Lithuania of 28 January 1994 No. 50 On the procedure for the performance of termination of pregnancy surgery” does not have a proper legal basis, and the norms of the Criminal Code providing for liability for illegal abortion do not actually protect the life of the unborn human. The study further reveals why such a regulation cannot be considered to be in line with the Constitution and constitutional doctrine, which provides binding conditions for the legislator and state institutions to regulate the legal protection of human life. The article also points out that canon law establishes an additional type of liability for killing a human being, inter alia, an unborn human being, which is classified in constitutional doctrine under the group of religious norms that protect the human right to life. Keywords: abortion, termination of pregnancy, capital punishment, constitutional protection of the right to life.
Įvadas
Nė vienas žmogus pats sau neįkvėpė gyvybės ir pats savęs nesukūrė, taip pat nė vienas žmogus vien savo valios aktu negali pratęsti savo gyvybės neribotai. Gyvybė žmogui yra trapi duotybė, tarsi dovana, kurią, pradėdamas savo žmogiškosios egzistencijos kelią, gauname kiekvienas. Todėl žmogaus teisė į gyvybę yra neabejotinai pati reikšmingiausia iš visų prigimtinių žmogaus teisių. Ji atsispindi visuose pagrindiniuose tarptautiniuose žmogaus teisių kataloguose ir aukščiausios galios nacionaliniuose teisės aktuose – konstitucijose. Ir nors teisės į gyvybės apsaugą reikšmės tarsi nebereikia papildomai įrodinėti, vis dėlto praktinis šios teisės realizavimas susiduria su didelėmis problemomis, ypač kalbant apie žmogaus gyvybės apsaugą pačiais jautriausiais asmens gyvenimo ir vystymosi momentais – jo pradžioje ir pabaigoje.
Šio straipsnio tikslas yra atskleisti žmogaus teisės į gyvybę apsaugos garantijas ir iš Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės bei Romos katalikų kanonų teisės perspektyvų įvertinti nėštumo nutraukimo reguliavimą bei aborto kriminalizavimą Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1) atskleisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir konstitucinėje doktrinoje suformuluotus konstitucinės žmogaus teisės į gyvybės apsaugą pagrindus;
2) jų kontekste įvertinti nėštumo nutraukimo reguliavimą bei aborto kriminalizavimo
apimtį;
3) atskleisti Romos Katalikų Bažnyčios kanonuose įtvirtintas prigimtinės teisės į žmogaus gyvybės apsaugą nuostatas ir aptarti jų reikšmę konstitucinės teisės į žmogaus gyvybės apsaugą užtikrinimo kontekste.
Tokio pobūdžio tyrimą suaktualino 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas Nėštumo nutraukimo paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašas. Naujoji redakcija išdėstė ir pakeitė iki tol galiojusią Nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką. Straipsnyje daugiausia koncentruojamasi į teisinę žmogaus gyvybės apsaugos iki gimimo problematiką. Siekiant straipsnio tikslo
naudojami analitinis, dedukcinis, loginis, lyginamasis ir sisteminis teisės mokslinio tyrimo metodai. Pirmoje dalyje, remiantis Konstitucijos nuostatomis ir aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, analizuojamas ir atskleidžiamas konstitucinių teisės į gyvybės apsaugą garantijų turinys. Antroje dalyje pagal minėtas konstitucines garantijas vertinamas nėštumo nutraukimą reglamentuojančių nuostatų Lietuvoje teisėtumas, trečiojoje – kai kurių su neteisėtu abortu susijusių Baudžiamojo kodekso nuostatų konstitucingumas. Ketvirtojoje šio straipsnio dalyje analizuojamos Romos Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodekso normos, kuriomis ypatingu būdu ginama žmogaus teisė į gyvybę, šių normų reikšmė aptariama konstitucinės teisės į žmogaus gyvybės apsaugą užtikrinimo kontekste.
Skaitykite plačiau čia: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2023~1703706127442/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content